Po septynių etapų B.Vanago ekipažas užima 51 vietą, o A.Juknevičiaus – 63-ąją.
- Kaip sekėsi įveikti greičio ruožą?, - po finišo septintajame etape buvo klausiama V.Obolevičiaus.
- Tai buvo ilgas ruožas – 530 kilometrų. Buvome kalnuose – kilome į apie 4100 metrų virš jūros lygį. Startavome irgi pakankamai aukštai, tai jautėsi deguonies trūkumas. Tam tikrais momentais ruožas buvo labai greitas. Viena tiesioji siekė 25 kilometrus.
Tačiau buvo ir siaurų, aklų posūkių, kur negali įsibėgėti, nes nučiuoši nuo kalno.
- Ar buvo baisu?
- Vietomis taip. Kartais Antanas įsibėgėdavo, tad būdavo ne tiek baisu, kiek nejauku. Jeigu nuslysi, tai gal ir nieko neatsitiks, bet kaip automobilį ištrauksi? Čia jau būtų problema.
- Nemėginote posūkyje griebti už rankinio stabdžio?
- Ne. Tik kojomis įsiremiu.
- Kaip automobiliui sekėsi atlaikyti kalnus?
- Gerai. Tik vienoje vietoje Antanas pražiopsojo duobę, tad įlėkėme į ją. Tačiau nieko ypatingo lyg ir nenutiko. Vėliau pamatėme, kad nieko tokio nėra.
- Jums teko aplenkti ir vieną lyderių Robby Gordoną.
- Taip, tačiau jis vėliau mus „pasigavo“. Kai jį lenkėme jis ratą keitėsi, bet pabaigoje pasivijo. Na, bet bendroje įskaitoje esame aukščiau.
- R.Gordonas prie jūsiškio perkėlė savo servisą. Kodėl?
- Po liūties visi stengiasi nuo žolės persikelto ant asfalto. Niekas nenori sėdėti purvyne. Kai išvykome į kalnus buvo pakankamai debesuota, bet tada pervažiavome keterą ir ten švietė saulė. Buvo smagu. O kai grįžome – vėl apsiniaukę.
- Ar bus labai liūdna palikti Argentiną? Juk laukia paskutinis rytas čia.
- Gal nelabai liūdėsiu. Lauksiu, kada ateis pabaiga. Be to, Čilėje gražu. Vandenynas ten gražiai atrodo, tad tikiuosi, kad pamatysime puikių vaizdų.