Kokia yra Dakaro varžybų aritmetika: kiek kainuoja vieta ant podiumo ar pirmajame dešimtuke?
Lenkijos, kurios net keturi automobilių ekipažai šiemet nuolat važiuoja greičiausiųjų dvidešimtuke, o pajėgiausias jų lenktynininkas Krzysztofas Holowczycius su „Mini“ užima 7 vietą, žiniasklaida skaičiuoja, kad norint varžytis su pačiais greičiausiais reikia maždaug 2 milijonų eurų (7 milijonų litų) biudžeto.
Dakaras iš tiesų brangus malonumas – ne veltui kartais vadinamas turtuolių lenktynėmis.
Tačiau 2009 metais aukščiausią iš visų lietuvių 25 vietą Dakaro varžybose pasiekęs Aurelijus Petraitis turi savo nuomonę: „Brangu ar ne, labiausiai priklauso, už kieno pinigus važiuoji. Jeigu už savus – tada taip, labai brangu. Jeigu už rėmėjų – gali būti ir labai pigu“.
Išlaidos Dakaro maratone susidaro iš pačių įvairiausių dalykų: nuo mašinos įsigijimo ar nuomos, iki jos transportavimo, startinio mokesčio, skrydžio bilietų ir kitų kainų.
O kur dar mokestis organizatoriams už komandos mechanikus ir lydinčius asmenis, lydintį techninės pagalbos sunkvežimį, išlaidos degalams.
Dakaro maratono organizatoriai, rodos, aptiko aukso gyslą ir iš dalyvių stengiasi išmelžti viską, kas tik įmanoma.
Neoficialiais duomenimis, pačių lenktynių organizavimas kainuoja apie 4 milijonus eurų, o jo rengėjai uždirba apie 130 milijonų eurų.
Tiesa, Lenkijos naftos milžinas „Orlen“, kasmet Dakaro varžyboms skiriantis 5-6 milijonus zlotų, skaičiuoja, kad šios išlaidos pasiteisina: susidomėjimas varžybomis yra milžiniškas, jų reklamos mechanizmas veikia be priekaištų. Be to, padėtį gerina ir jau ne pirmus metus stabiliai geri lenkų pasirodymai varžybose.
„Skaičiuoti reikia atsargiai, nes išlaidų dydis kiekvienu atveju yra labai individualus dalykas – jeigu lenkų naftos milžinui 6 milijonai yra maži pinigai, Kazachstano sportininkui 300 tūkstančių eurų yra niekas, tai mus, lietuvius, tokios sumos gali ir išgąsdinti“, – pataria A.Petraitis.
Tačiau net ir jei technika veikia be priekaištų, nuo rengėjų mokesčių niekur nepabėgsi.
Startinis mokestis motociklu arba keturračiu važiuojančiam sportininkui yra 14 800 eurų.
Kitaip yra su lengvaisiais automobiliais ir sunkvežimiais. Važiuojant automobiliu, mokamas 11 tūkstančių eurų startinis mokestis už vieną ekipažo narį.
Dar atskirai reikia mokėti už lengvąjį automobilį 3100 eurų, už sunkvežimį, varomą visais šešiais ratais (6x6) – 5,4 tūkstančio eurų. Be to, kuo daidesnis ir ilgesnis sunkvežimis, tuo didesnis mokestis.
Be to, brangiai reikia mokėti ir už mechanikus, lydinčius komandos asmenis bei jų automobilį: priklausomai, nuo to, kada iki varžybų sumokėtas mokestis, jis svyruoja nuo 8700 iki 9700 eurų už vieną asmenį.
Taip pat už lydintį lengvą automobilį reikia mokėti 2200, už sunkvežimį 3500 – 4500 eurų.
Ką gauna dalyviai už šiuos pinigus? Automobilių transportavimą iš Europos į Pietų Ameriką ir atgal, civilinės atsakomybės ir sveikatos draudimą, ekologinius mokesčius, maitinimą, nakvynę ir GPS. Motociklininkai užtikrinami, kad specialiose greičio ruožuose turės kur papildomai įsipilti benzino.
Tačiau visos atsarginės dalys, kurių neturėdamas nepasieksi aukšto rezultato – varikliai, amortizatoriai, pavarų dėžės, padangos, degalai – tai pačių dalyvių reikalas ir kaštai.
Ekspertai netruko paskaičiuoti, kad sudėjus visas išlaidas, vidutinės motociklininko išlaidos Dakaro ralio maratone siekia apie 135, lengvojo automobilio 225, sunkvežimio 375 tūkstančius eurų. Tai – neskaitant pačio automobilio įsigijimo ir nuomos kainos.
Pavyzdžiui, 2010 metais „Nissana Navara“ automobilio nuoma, kuriuo važiavo Krzysztofas Holowczycius, kainavo apie pusę milijono zlotų. Norint įsigyti tokį automobilį, būtų tekę pakloti visą milijoną.
„Tai – labai orientacinės kainos. Jos gali tikrai smarkiai skirtis, nėra vieno atskaitos taško. Kai kurie motociklininkai važiuoja tikrai minimaliomis išlaidomis“, – komentuoja A.Petraitis.
Jis pats važiavo nauju „OSCar“, kainavusiu apie 700 tūkstančių litų, buvo įsigijęs naują techninės pagalbos sunkvežimį už 400 tūkstančių. „Kadangi važiavau daugiausiai savo lėšomis, buvo labai brangu“, – pripažįsta.
Kai kurie motociklininkai, taupydami 12 tūkstančių eurų, rizikuoja važiuoti visai be mechanikų pagalbos ir pasikliauna tik savo jėgomis.
Tuo tarpu gamyklinių komandų biudžetai pūtėsi kaip ant mielių: dar nesenai Dakaro trasose karaliavusios „Volkswagen“ gamyklinės komandos biudžetas siekė apie 30 milijonų eurų.
Tačiau Dakaro maratone apie pinigus kalbėti lyg nepriimta – visi iš anksto žino, ko, kur ir už kiek važiuoja.
Čia jų niekas neskaičiuoja, nes svarbias apdovanojimas patiems jo dalyviams yra finišo linijos kirtimas po dviejų savaičių alinančios kovos su varžovais, automobilio gedimais ir nuovargiu. Tai pergalė prieš save.