Benediktas Vanagas su šturmanu Andrejumi Rudnickiu ir Antanas Juknevičius bei jų komandų nariai pro Vilniaus oro uosto vartus įžengė vidurnaktį.
Sunkiausią pasaulyje ištvermės maratoną, Dakaro ralį įveikę lenktynininkai neslėpė nuovargio, bet džiaugėsi finišavę ir atskleidė negirdėtų maratono virtuvės detalių.
Su standartine „Toyota FJ“ Argentinos, Bolivijos ir Čilės dykvietes šturmavęs A.Juknevičius vylėsi, kad kitais metais jam pavyks surinkti daugiau lėšų ir siekti geresnių rezultatų. Anksčiau nei B.Vanagas parskridęs sportininkas grįžo be savo šturmano Vytauto Obolevičiaus - jis išvyko tiesiai į Pasaulio ralio čempionato varžybas.
A.Juknevičius neslėpė sulaukęs rimto pasiūlymo iš Kazachstano komandos, kuriai šįmet vadovavo.
„Jaučiuosi dar jaunas, tikiuosi, kad Lietuvoje atsiras tokių įmonių, kurios galėtų paremti ir galėčiau ne tik įrodinėti, kad su standartiniu automobiliu galima pasiekti finišą, bet iš tikrųjų siekti rezultato, - tvirtino sportininkas. - Man sakė: „žiūrėk, kaip tu vargsti – imk Kazachstano pilietybę ir viską tau apmokėsime. Bet ne, arba pavyks susirinkti lėšas Lietuvoje, arba visai nevažiuosiu.“
Rikiuotės gale finišavęs sportininkas pripažino, kad Dakaro ralyje pinigai lemia labai daug ir kasmet varžovai susirenka vis su brangesne technika. „Su standartiniu automobiliu Dakare nėra ką veikti“, - tiesiai nukirto jis, bet pasidžiaugė, kad penktąsias savo karjeroje Dakaro varžybas pavyko sėkmingai užbaigti.
Kitu lėktuvu po pusvalandžio nusileidęs B.Vanagas buvo gerokai linksmiau nusiteikęs. „Palyginus pernai ir šįmet, šis Dakaras buvo lengvesnis. Nuotykių buvo nemažai, bet ne tiek, kiek pernai. Paskutinę dieną jau nebenorėjau važiuoti greičio ruožo, norėjau namo“, - neslėpė jis.
Nepaisant to, B.Vanagas neslėpė, kad jau ankstų trečiadienio rytą jo laukia darbiniai susitikimai ir daugybė kitų darbų, susijusių su savaitgalį vyksiančiu Žiemos raliu, kurio pagrindinis organizatorius jis ir yra.
Be to, į darbotvarkę sportininkui teks įsprausti ir vizitą pas medikus, kad šie apžiūrėtų sužalotus pirštus. „Nelabai jaučiu pirštų – kai nejaučiu, tai neskauda. Medikai dar Dakare rekomendavo gipsuoti, bet patys sakė, kad jei gipsuos, negalėsiu užsidėti pirštinės, o tai reiškia, kad negalėsiu važiuoti. Turėjome stebuklingų tablečių, nuo kurių jausdavausi kaip apdujęs, bet nebeskaudėdavo“, - pasakojo B.Vanagas.
Kaip didžiausią sunkumą jis prisiminė problemas su degalų temperatūra ir beviltišką laukimą kol jie atvės viduryje greičio ruožo. Bet nepaisant to, B.Vanagas pripažino pagalvojęs apie kitų metų Dakarą dar važiuodamas link šio finišo.
Dvi savaites sportininkai kovojo ir su savimi bei adrenalinu atskiestu nuovargiu. Visi jie neslėpė, kad buvo dienų, kai greičio ruožo finišą pasiekdavo tik visiškai sutemus, o vos spėjus prigulti reikdavo vėl keltis ir lėkti pirmyn.
Nuo pat ralio pradžios sportininkus vargino techniniai nesklandumai. B.Vanagas jau po pirmo greičio ruožo aptiko problemą, kad jo automobilyje nuo karščio ima virti degalai ir dingsta kuro slėgis. Patobulinus aušinimą tai pavyko išspręsti.
Įvairių techninių problemų patyrė ir A.Juknevičiaus ekipažas. Vis tik nė vienas jų gedimas nebuvo toks rimtas kaip lietuvių komandos draugų, Kazachstano komandos atstovų Bauyržano Issabajevo ir šturmano Gabdullos Ašimovo nelaimė. Jų vairuojamas automobilis dar antrajame greičio ruože užsiliepsnojo ir sudegė.
B.Vanagą ne kartą stabdė prakirstos padangos. Penktajame greičio ruože dėl tokios, iš pažiūros nedidelės problemos, vos nepasibaigė lietuvių kelias iki finišo – keičiant ratą automobilis nuslydo nuo keltuvo ir prispaudė B.Vanagui ranką. Nepaisant skausmų ir gydytojų rekomendacijos įmobilizuoti du pirštus sportininkas tęsė varžybas.
Dar vienas išbandymas jo laukė septintajame greičio ruože, kai atsilaisvino vairalazdė. „Važiuojant 140 kilometrų per valandą greičiu, nuo vairo automobilio kolonėlės atsilaisvino vairalazdė.
Tam tikru momentu pasijutau kaip vaikas prekybos centro vežimėlyje: nuo manęs jau niekas nebepriklausė. Laimei, sugebėjome sustoti pievoje pas karves, o ką tik buvome išvažiavę iš kalnų serpantinų“, - pasakojo jis apie gedimą, kuris galėjo baigtis tragedija.
Per 13 dienų mūsų šalies sportininkai įveikė net 9734 kilometrus iš kurių 5522 km sudarė greičio ruožai vietovėmis, kur nėra jokių kelių.
Įveikę paskutinįjį greičio ruožą ir pasiekę Valparaise, Čilėje buvusią finišo liniją abu lietuvių ekipažai pateko tarp vos 61 automobilio, įveikusio šių metų Dakaro ralį. Prie starto linijos jų stovėjo net 155.
„OSCar“ automobiliu važiavę B.Vanagas ir A.Rudnickis galutinėje įskaitoje užėmė 35 vietą, o A.Juknevičiaus ir V.Obolevičiaus ekipažas finišavo 56 vietoje.
2014-ųjų Dakaro ralį vienvaldžiai laimėjo „Mini“ komanda, nors jos pergalė liko aptemdyta taktinių žaidimų. Visas tris nugalėtojų pakylos vietas užėmė šios komandos sportininkai.
Varžybų nugalėtoju tapo Nani Roma, o antras liko vos 5 minutėmis ir 38 sekundėmis atsilikęs prancūzas Stephane Peterhanselis. Jis praėjusiais metais Dakarą laimėjo net vienuoliktą kartą - penkissyk jis tai padarė automobiliu ir šešissyk su motociklu.
Trečiąją vietą užėmė vieną baudos valandą „užsidirbęs“ Nasseras Al-Attiyahas iš Kataro, kuris nugalėtojui pralaimėjo 57 minutes.
B.Vanago ekipažas nuo nugalėtojų atsiliko 28 val. 32 min. 45 sek, o A.Juknevičiaus ekipažas – 87 val. 50 min. 41 sek., iš kurių net 27 val sudarė baudos.
