Lėkti milžinišku greičiu dulkėtais Argentinos laukais buvo pernelyg pavojinga – per dulkes paprasčiausiai nieko nesimatė. Kamuoliai dulkių smarkiai ribojo matomumą, todėl ne vienas lėkdamas dideliu greičiu visiškai išlėkė iš trasos.
Laimingiausi buvo tie, kurie startavo pirmieji: lyderių dešimtuko automobiliams startas buvo duodamas kas porą minučių, antrajam dvidešimtukui – kas minutę, o visiems likusiems – kas pusę minutės. Todėl tie, kuriems startas duotas vėliau, buvo priversti važiuoti lėčiau, nes prieš tai pravažiavusieji už savęs paliko akliną dulkių sieną.
Vis dėlto A.Juknevičius ir Edvardas Duoba gal ir būtų lėkę greičiau, bet Antanas pasiryžo smarkiai nerizikuoti bent jau pradžioje. Dakaras – beveik dviejų savaičių maratonas, todėl sustoti „poilsio“ jau pradžioje, kaip pernykštis čempionas ispanas Nani Roma, lietuvis nenorėjo. N.Roma finišo pats nepasiekė, o A.Juknevičiaus ir E.Duobos „Mebar“ pirmąjį greičio ruožą įveikė be didesnių problemų.
„Dar tik pratinausi prie mašinos. Jos, kaip ir moters, po vieno pasimatymo neišeina pažinti, bet netrukus, tikiuosi, susikukuosime, nes greičio ruožo pabaigoje „Mebar“ jau neblogai jaučiau“, – sakė A.Juknevičius, kuris pirmajame greičio ruože finišavo 85-as.
Po pirmojo greičio ruožo Dakaro ralio stovykla įrengta daugiau kaip 700 km nuo Buenos Airių – šalia Vilja Karlos Paso, ežero pakrantėje. A.Juknevičius ir E.Duoba stovykloje neužsibuvo – po privalomo susirinkimo ir vakarienės iškeliavo ilsėtis į viešbutį.
Prie „padžiauto“ ir „prarinkto“ automobilio „Mebar“ liko tik mechanikai Juozas Čibiras ir Stasys Greičiūnas.
„Na, kokios čia problemos tokiame trumpame greičio ruože. Jokių! – pareiškė J.Čibiras. – Būtų keista, jei jų būtų“.
„Viskas kol kas normaliai. Kituose greičio ruožuose tikrai važiuosime greičiau“, – žadėjo A.Juknevičius, kurio biudžetas, palyginti su kitais legendinio ralio dalyviais – visiškai kuklus.
