Anksčiau finišuoji, anksčiau eini ilsėtis. Visi Dakare tai žino ir visi sėkmės trasoje trokšta ne tik dėl paties rezultato, bet ir dėl galimybės ilgiau pamiegoti. Nes jau antrą trečią dieną ralio stovykloje nemažai lenktynininkų vaikšto it zombiai: iš nuovargio apsiblaususiomis akimis, pasišiaušę, pajuodę nuo dulkių ir sunkiai artikuliuodami, kai reikia pasakyti bent sakinį.
Jie visiškai išvargę ir normaliomis sąlygomis eitų ilsėtis, bet turi dar aibę reikalų: sudaryti būtinų darbų sąrašą mechanikams, išsiaiškinti, kada rytdienos startas ir gerai apgalvoti naujo greičio ruožo strategiją.
B.Vanagas ir A.Rudnickis visa tai padaro dar iki sutemų, nes lėkdami dideliu greičiu ir trasoje nuolat lenkdami varžovus, į ralio stovyklą jie atvažiuoja tuoj po pietų. A.Juknevičiui ir E.Duobai dažnai tenka tik paryčiais griūti į lovą ir po poros valandų keltis, kad sėstų prie vairo naujam startui. Tokia Dakaro maratono realybė. Sveiki atvykę į pragarą!
Neįdomu, nes per lengva
Nors penktajame etape ir užėmė 14-ąją vietą bei pakilo į Lietuvai dar neregėtas aukštumas Dakaro maratone – 16 vietą, B.Vanagas rezultatu neskubėjo džiaugtis: „Iki finišo dar – daug dienų, o viskas čia pasikeisti gali ir per dieną“.
Vos atvyko į stovyklą, tiesa, tai buvo jau sutemus, bičiulį su neįtikėtinai geru rezultatu iškart pasveikino A.Juknevičius ir E.Duoba. Nors trasoje du Lietuvos ekipažai yra varžovai, stovyklose jie laikosi drauge.
„Žalvario“ komandos nariai A.Juknevičius ir E.Duoba vakar įšoko į 60-tuką. Prototipas „Mebar“ prieš finišą vėl pradėjo ožiuotis, bet šįsyk keisti prireikė tik užsidegusią padangą.
Dideliu greičiu skriedamas akmenuota trasa A.Juknevičius lyg ir pajuto, kad padanga nuleista, bet stabdyti neskubėjo, kai staiga jo šturmanas E.Duoba užuodė svylančios gumos kvapą. Kol ekipažas iššoko iš automobilio, padanga jau degė atvira liepsna. Vienas pylė ant jos vandenį, antrasis suko varžtus.
Tačiau šis įvykis lenktynininkus tik pralinksmino. Daugiau rūpesčių kėlė „Mebar“ elgesys kelyje, todėl mechanikams per naktį teko patikrinti aibę dalykų, dėl kurių prototipas staiga pradeda springti ir stoti.
„Trasa buvo nuostabi. Antanas vis sako: „Tu pasižiūrėk, pasižiūrėk į šonus, vaizdas – kaip Marse. Labai gražu, bet žiūrėti nėra kada, reikia skaityti kelio knygą ir sakyti informaciją vairuotojui“, – pasakojo E.Duoba.
„Šiandien buvo labai blogai, – rimtu veidu pareiškė A.Juknevičius. – Viskas labai paprasta ir lengva. Visai neįdomu. Kur čia tas Dakaras?“
Svarbiausia – teisingas sprendimas
Tačiau iš tiesų trasa nebuvo tokia lengva, kaip atrodė lenktynininkams.
Pagunda pagerinti savo poziciją bendrojoje įskaitoje, penktojo greičio ruožo pradžioje buvo itin didelė. Bene labiausiai rizikavo tie, kurie etape išvakarėse taip ir liko nakvoti kopose ir finišavo tik paryčiais.
Dakaro ralis – ne tik sunkios ir techniką laužančios trasos. Tai – ir didžiulė rizika paklysti, įstrigti kur nors išklydus iš kelio, todėl tamsoje ne visi ryžtasi klaidžioti nežinomomis ir pavojingomis bekelėmis. Kai kurie verčiau laukia aušros ir tik tuomet juda toliau, užuot žaidę rizikingą žaidimą.
Dakaro taisyklės reikalauja, kad lenktynininkas finišuotų iki kito etapo starto. Tik tuomet jam leidžiama vėl startuoti, todėl kai kurie šia išlyga naudojasi.
A.Juknevičius – ne toks. Kad ir kaip sunku būtų, kad ir kokia klaidi trasa priekyje – net ir aklinoje tamsoje jis ieškos kelio iki finišo. Dakaro naujokas šturmanas E.Duoba į rizikingus žygius leidžiasi drauge.
Tačiau tuos, kurie kopose nerizikuoja, A.Juknevičius visiškai pateisina. Nes rizikingi sprendimai Dakare gali kainuoti net gyvybę.
„Negali sakyti, kad tie, kurie naktį nevažiuoja kopomis, yra silpni žmonės, nes net būdamas labai kieto charakterio, jei neturi patirties, kopose naktį labai rizikuoji. Protingiau palaukti aušros, nes tuomet smėlis dukart kietesnis bei gerokai saugiau važiuoti“, – aiškino A.Juknevičius, pats iš kopų ketvirtajame etape kapstęsis naktį.
Bet A.Juknevičius laikomas vairavimo smėlynuose meistru. Jis dirba Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur moko kitus važinėti kopomis.
„Dakaras – milžiniška rizika kiekvieną dieną. Atsitiktinė klaida, neteisingas sprendimas gali pabaigti tavo pasirodymą, tavo komanda gali turėti daug bėdų ar tu pats apsitalžyti šonus. Kiekvieną dieną matome bent kelias visiškai sudaužtas, suplotas mašinas ir ne visada žinome, kas nutiko jose sėdėjusiems žmonėms. Po Dakaro visada nemažai traumuotų ir žuvusiųjų. Ir viskas tik dėl to, kad dėl streso ir nuovargio lenktynininkai priima neteisingus sprendimus“, – įsitikinęs A.Juknevičius.
Mašiną kūrė geri bičiuliai
Sėkmingai pasiekę penktojo etapo finišą, A.Juknevičius ir E.Duoba lengviau atsiduso ir neskubėdami nuvažiavo į naują bivaką – dar keliasdešimt kilometrų. Degalinėje, į kurią užsuko prisipilti kuro šeštajam greičio ruožui, dar šnektelėjo su vietiniais, o stovykloje ilgai kalbėjosi su mechanikais.
„Žalvario“ komandos ekipažas prasta nuotaika nesiskundžia, nors trasoje ir nesiseka, nes nuolat streikuoja „Mebar“.
„Mūsų nuotaikos visada buvo geros, tik niekaip nesuprantame, už kokius „nuopelnus“ mums taip nesiseka. Bet viskas gerai. Dakaras – tokios lenktynės, kur visada būna sunku. Nebūna taip, kad mašina niekada negestų. Nors mūsų „Mebar“ niekada realiai nebuvo išbandytas, labai tikėjome, kad Dakarą jis atlaikys.
Bet žinojau, kad tikrai bus problemų, tik jos čia lenda per dažnai. Net gamyklinių komandų automobiliai turi bėdų, o mūsiškį gamino geriausi Lietuvos mechanikai: Jonas ir Petras, Aloyzas ir Martynas, Tadas, Marius, Andriucha elektrą sutvarkė. Gal ir per silpna šita mašina Dakarui, bet sukurta ji lietuvių“, – kaip ir dažniausiai su humoru rėžė A.Juknevičius.
Sausiausia Žemės vieta
Penktasis greičio ruožas – 458 km atkarpa – buvo ganėtinai „greitas“, bet kai kur – klastingas. Šįsyk ta pačia trasa skriejo visi maratono dalyviai: ne tik automobiliai, bet ir motociklai, keturračiai, sunkvežimiai. Dakare taip būna retai.
Lenktynininkai, kaip ir ketvirtajame etape, vėl kliudė Atakamos dykumą.
Sausiausia žemės vieta Atakamos dykuma – neišvaizdi, pilka ir akmenuota. Prieš 11 metų, taikant specialią metodiką nustatyta, kad gyvybės šios dykumos dirvoje nėra. Iš visų pusių Andų kalnų apsupta Atakama – pavojinga, nenuspėjama ir pagarsėjusi neįtikėtinais temperatūros pokyčiais.
Dieną čia oras įšyla iki vidutiniškai 18 laipsnių, nors vidurdienį žemė gali įkaisti ir iki pusšimčio laipsnių. Tačiau naktį vos per valandą temperatūra gali kristi vos iki 10 laipsnių ar dar žemiau. 40 laipsnių temperatūros žirklės Atakamoje – įprastas reiškinys.
Sausus Atakamos orus lemia jos geografinė padėtis ir Ramiojo vandenyno srovės. Iš rytų debesimis keliaudamas Atakamos link „vanduo“ įstringa Andų šlaituose, todėl dykumos taip ir nepasiekia. Vakaruose virš vandenyno debesys formuojasi, bet pakrantę pasiekia atvėsusios ir nusausėjusios oro masės, todėl čia susidaro tik rūkas. Jis laikosi prie žemės ir gali būti iki 300 metrų aukščio.
Per ketvirtąjį greičio ruožą, kuriame vėl lūžinėjo automobilis, keliaujant finišo link A.Juknevičiui ir E.Duobai dar teko kovoti ne tik su tamsa, bet ir su šiuo rūku. Tirštais ir sunkiai permatomais debesimis jis formavosi net toliau nuo Atakamos.
„Negalėjau patikėti, kad dykumoje gali būti rūkas“, – tvirtino Dakaro ralio senbuvis, bet pirmą kartą su tokiu reiškiniu kopose susidūręs A.Juknevičius.
Beje, pietiniame Atakamos pakraštyje driekiasi Domeikos kalnagūbris, pavadintas iš Lietuvos kilusio etnologo ir geologo Igno Domeikos garbei.
Atakamos dykumoje Dakaro lenktynininkai visada keikia aštrius didžiulius akmenis, lyg peiliai badančius padangas ir laužančius pakabos dalis, bei birų feš feš tipo smėlį.
Neramus Ramusis vandenynas
Ramusis vandenynas vakar Čilėje visai nesirengė nurimti. Balkšvai mėlyno vandens bangos nerimdamos daužėsi į pakrantės akmenis ir uolas. Balto ir juodo akmens uolos stoiškai laikė nerimstančio vandenyno atakas.
Baltas pakrantės smėlis pilnas vandenyno prineštų dumblių, nugludintų medžių liekanų, kriauklių.
Vietiniai bėdžiai vandenyno pakrantėje susirentė palaikius būstus, nors vos už kelių kilometrų dygsta nauji lengvai surenčiami ir į kraštovaizdį tarsi įsiliejantys mediniai namukai.