„Anksčiau pasitikdavo draugai, šeimos nariai, o dabar... Nesijaučiu tiek vertas“, – sakė A.Juknevičius.
Nors dvi savaites trukusioms lenktynėms prireikė daugybės energijos ir jos pateikė įvairiausių iššūkių, vos grįžęs į Lietuvą 40-metis A.Juknevičius jau galvoja apie kitų metų Dakarą.
Dakaro ralyje geriausiai pasirodė kitas – Benedikto Vanago – ekipažas. Jis užėmė 24-ąją vietą. Tai Lietuvai rekordinė pozicija. Nuo 2009 metų rekordas priklausė A.Juknevičiui ir Aurelijui Petraičiui. Jie buvo užėmę 25-ąją vietą.
„Jis padarė geriausią žingsnį, kurio mes negalėjome padaryti. Jis nusipirko gerą žinomo gamintojo automobilį, kuris leidžia važiuoti konkurencingai. Tai brangu“, – sakė A.Juknevičius.
Grįžęs į Lietuvą lenktynininkas atskleidė savo komandos biudžetą, pasidalijo ateities planais ir pasakojo apie santykius su E.Duoba.
– Grįžote į Lietuvą. Smagu ar liūdna, kad baigėsi Dakaras?
– Grįžti namo visada smagu. Mes – kosmopolitai ir labai mėgstame nuotykius, bet visada smagiausia grįžti namo į savo lovą, pas savo moterį.
– Ar ilgai užtruko kelionė?
– Sunku suskaičiuoti, bet prisipažinsiu, kad dabar nežinau, kokia savaitės diena. Ar dabar penktadienis, ar pirmadienis? Viskas susimaišo. Gyveni Dakaro ritmu. Ten kitokio laiko nėra. Dabar ketinu aplankyti tėvus, šeimą.
Buvome įsisukę į Dakaro ritmą, dabar galvosime, kaip bus toliau.
– Toliau – tai apie kitus metus?
– Taip. Pasakiau Edvardui, kad reikia mėnesį ar du pagalvoti. Viskas turi susigulėti, bet reikia galvoti iškart. Dakarui turi pradėti ruoštis labai anksti. Jeigu dar kas nors iš lietuvių planuoja vykti, tai sakau, kad reikia ruoštis jau prieš metus. Taip mes ir darome. Nieko nežadame, tačiau reikia apgalvoti. Baigiau penkis Dakaro ralius ir dabar noriu siekti rezultato. Važiuoti, kad gautum medalį už dalyvavimą, nesinori. Nesinori 6–7 valandas taisyti automobilį, gaišti laiką. Norisi rezultato.
– O tam reikia pinigų?
– Taip. Tam reikia, kad kas nors prisidėtų prie mūsų projekto. Reikia, kad mus paremtų. Mūsų biudžetas – labai mažas. Dakare veikiausiai jis vienas mažiausių. Mes dalyvausime Dakare ir nesustosime, bet visada tai darome su mažiausiu biudžetu. Taip buvo nuo 2003 metų, kai niekas mūsų nepasitikdavo. Dabar man šokas, kiek čia pasitiko.
Anksčiau pasitikdavo draugai, šeimos nariai, o dabar... Nesijaučiu tiek vertas.
Mes Dakare visada dalyvaudavome, nes tai buvo svajonė. Bet kad pasiektum rezultatą, reikia didelių lėšų. Taip, kaip mes važiuojame, daug nepasieksi. Mašiną susidėjome patys. Prie Kauno už 3 tūkstančius litų nusipirkome variklį, įsidėjome ir nuvažiavome visą Dakarą. Garaže susikūrėme automobilį.
Žinau, kad daugelis mano, jog ir jie gali vykti. Aš padėsiu žmonėms viskuo, kuo galiu, kad tik daugiau lietuvių įgyvendintų savo svajonę. Juk dirbau, kad ją įgyvendinčiau. Tikiu, kad yra žmonių, kurie irgi apie tai svajoja.
Gal po 10–50 metų kas nors net jį laimės. Norime padėti. Jeigu nelaimėsime, gal kas nors kitas laimės. Svarbu, kad būsime padėję pirmuosius žingsnius.
Tikiuosi, kad kada nors galėsime parodyti, ką galime.
– Dakaro ralis yra persikėlęs iš Afrikos. Ar tiesa, kad jis praranda savo dvasią?
– Objektyviai žvelgiant, tai – sunkiausias renginys pasaulyje. Jis praranda tą dvasią, kurią kūrė Thierry Sabine'as, 1979 metais sugalvojęs šias lenktynes. Bet Dakaras išlaiko sunkiausio renginio vardą. Klausimas, kur jis turėtų vykti. Aš tris Dakarus važiavau Afrikoje ir dabar tris Pietų Amerikoje. Afrikoje jis buvo tikresnis.
Dabar padaro sunkias trasas, bet jos visos yra šalia kelių. Blogiausiu atveju gali važiuoti į šoną ir sulauksi kokios nors pagalbos, o Afrikoje tai jau viskas. Nieko nematysi. O čia tik sustoji, iš po kaktuso išlenda penkiolika vietinių. Vienas siūlo raktą, kitas žarnelę, trečias šalto alaus turi.
Afrikoje to nebūdavo. Ten būdavai visiškai vienas. Tuo ji buvo sunkesnė. Pietų Amerikoje važiuoji civilizuotomis vietovėmis. Ant kiekvieno kampo rasi žmonių, kurie gali padėti. Tau lengviau, nes nesi vienas.
Aš palaikau Th.Sabine'o dvasią ir garsių lenktynininkų grupę, kad Dakaras turėtų vykti Afrikoje. Bet dabar varžybos vyksta Pietų Amerikoje ir mes ten vykstame dėl to, kad norime dalyvauti sunkiausiose lenktynėse.
Visada vyksiu ten, kur jis bus rengiamas.
– Esate važiavęs standartiniu automobiliu ir savadarbiu. Su kuriuo blogiau?
– Ir vienu, ir kitu atveju taip važiavome, nes neturėjome reikiamų lėšų. Benediktas Vanagas žengė geriausią žingsnį, kurio mes negalėjome žengti. Jis nusipirko gerą žinomo gamintojo automobilį, kuris leidžia važiuoti konkurencingai. Tai brangu.
O kai pats kuri automobilį, turi jį išbandyti ir panašiai. Pigiau, bet daugybė darbo. Reikėtų dar dvejų ar trejų metų, kad galėtum juo važiuoti taip, kad konkuruotum. Protingiau pirkti automobilį, kuris yra patikrintas, garantuotas. Važiuoji ir turi rezultatą.
Tikiuosi, kad ir mes kada nors įpirksime tokį automobilį, kokį turi Benas. Mes sakome, kad duotų kas nors seną, perdirbsime. Tie automobiliai užtikrinti. Jeigu pats nesudaužysi, jie laikys.
Bet tokią išeitį rinkomės ne iš gero gyvenimo. Kai kas gali už automobilį sumokėti milijoną eurų, o mūsų lėšos juokingos. Mus daugiau veda gal optimizmas ir kovingumas, o finansiškai esame su mažiausiu biudžetu.
Be 100 tūkstančių eurų negali startuoti, o mūsų ištekliai – apie 130 tūkstančių eurų.
– Kiek realu Lietuvoje surinkti daugiau?
– Nežinau. Aš žinau, kad esu ligonis ir tai darysiu toliau. Dabar džiaugiuosi, kad yra toks dėmesys, kurio nebuvo anksčiau. Bet mes nesustosime. Esu užsispyręs ir siekiu tikslo. Pinigai mus riboja, bet tikiuosi, kad kaip nors iššausim su geresniais automobiliais.
– Visą laiką automobilyje leidote su Edvardu. Nebuvo pykčių?
– Niekada. Aš esu ramus žmogus. Kartais galiu užsiplieksti, nes esu ambicingas, o Edas – stipraus charakterio, bet nė karto nesusipykome. Niekada to nebuvo. Esame geros nuotaikos, nevaidiname. Jeigu būna sunku, palaikome ir pastumiame vienas kitą. Dirbame kad išspręstume problemą.
Kai 6–7 valandas tvarkai automobilį, būna skaudu, nes stovi, o kiti tave lenkia. Kaltų neieškome. Dirbame ir palaikome vienas kitą.