„Nemanau, kad esame verti tokio sutikimo, - kalbėjo B.Vanagas. - Visada stengiamės daryti tai, ką galime. Dakaras yra labai sunkus projektas.“
Antradienį vidurdienį Vilniaus oro uoste lenktynininkų laukė itin gausus būrys sirgalių, kurie dovanojo gėles, plojo ir glėbesčiavosi su kaitrą ir smėlynus įveikusiais sportininkais.
„Kadangi mums neleido valdyti lėktuvo, šiek tiek užtrukome“, - juokėsi B.Vanagas. Gerbėjams jo reikėjo laukti beveik valandą ilgiau nei buvo planuota.
Kai B.Vanagas 2013 metais sugrįžo po debiuto Dakaro ralyje, jis sakė išmokęs keleto dalykų – kantrybės ir to, kad reikia važiuoti išmintingiau. Šiemet 37 metų lenktynininkas gavo naujų pamokų.
Pirmadienį iš Dakaro sugrįžęs Antanas Juknevičius kalbėjo apie naują pasirengimą ir tai, kad komandai reikia pinigų, jog galėtų siektų aukštų rezultatų. B.Vanagas sutinka – pinigai reiškia daug. Šiemet jis Dakarui skyrė beveik 800 tūkstančius eurų ir gavo galimybę važiuoti vienu geriausių ralio „Toyota Overdrive“ automobiliu.
„Yra žmonių, kurie sako, kad B.Vanagas – turtuolis, kuris leidžia sau važiuoti. Iš pagarbos šiam sportui suprantu, kad norėdamas kovoti privalau turėti įrankius. Gali su dviračiu vykti į motociklų varžybas, tačiau tavęs niekas nesupras, o tu galėsi sakyti, ką nori. Tad natūralu, kad mes norėjome technikos, kurią galime naudoti ne vienerius metus“, - sakė B.Vanagas.
Jis atskleidė, kad turėjo pasiskolinti nemažai pinigų, jog surinktų biudžetą.
„Skola lyg ir yra, bet aš, kaip žmogus, nesu įsiskolinęs. Tai – natūrali verslo dalis ir kartais kai ką turi aukoti“, - sakė lenktynininkas.
– Užėmėte 24-ąją vietą. Tai – daug ar mažai?
– Tai ta vieta, kurios buvome verti. Turiu ambiciją siekti daugiau, bet vėlgi – žmogus planuoja, o visata juokiasi. Padarėme klaidų, kurios mums kainavo 3-4 valandas ir nemažai pozicijų, bet tai – patirtis. Jaučiuosi stipresnis ir labiau užgrūdintas. Džiaugiuosi, kad yra progresas ir jis ganėtina nemažas.
Dabar džiaugiuosi, kad esu čia ir žinau, kokius namų darbus turime paruošti kitam Dakarui. Suprantu, kad bus be galo sunku. Lygiai taip pat žinau, kad neturime jokio pasirinkimo ir turėsime tai padaryti.
Rezultatas su Dakaru – 3:0. Triskart dalyvavome, triskart kirtome finišo liniją. Juk pusė dalyvių nefinišuoja. Šiemet spėjome pasistumdyti su lyderiais. Jiems tai buvo netikėta, nes privalėjo mus priimti į būrį, bet tada pašaudėme sau į kojas, kaip jau atsitinka gyvenime.
Iš žaidimo išėjome pakankamai pakelta galva ir palikę klaustukų kolegoms. O dabar – pasiruošimas ir kiti metai viską parodys. Ne tiek daug liko laukti.
– Kas labiausiai nudžiugino šių metų Dakaro ralyje?
– Profesionalėjantis komandos požiūris. Dakaras anksčiau buvo labai dideliu nuotykiu, o dabar tai – be galo profesionalios lenktynės. Čia dirba komandos, specialistai, vyksta žvalgybos. Natūralu, kad norint kovoti turi stipriai pasiruošti ir atlikti gerą darbą. Smagu, kad mes, nedidelės šalies atstovai, galime būti netoli lyderių.
Pasirodo, kad tai lemia noras, darbas ir profesionalumas. Visa tai – aiškios krypties turėjimas. Taip, kartais būna neskanu ir skauda, nes nutinka ne taip, kaip planavai. Bet tai – kelio dalis ir nuo to tampame tik geresni.
– Šiemet sugebėjote vieną etapą baigti 4-oje vietoje. Kokie atsiliepimai Dakaro bendruomenėje aidėjo apie jūsų rezultatą?
– Jiems buvo netikėta. Iškart po to gavome didžiulį susidomėjimą. Techninė komisija ėmė tikrinti automobilį, žiūrėti, ar visos plombos yra vietoje, ar jos tos pačios. Organizatoriai į automobilį sudėjo video kameras, nors iki tol nebuvome niekam įdomūs. Faktas, kad bendruomenė mus pastebėjo. Aš manau, kad Dakarui gerai, kai atsiranda naujų žmonių. Dirbti su tais pačiais žmonėmis – gerai, bet visada norisi šviežio kraujo.
Tas rezultatas mums buvo malonus, o Dakaro organizatoriams – kiek netikėtas.
– Tai buvo jūsų trečiasis Dakaro ralis. Kuris – sunkiausias?
– Visi buvo skirtingi. Sunkiausias buvo pirmasis. Pridariau tiek klaidų, kad ten buvo mirties ir gyvybės klausimas, bet mes nepasidavėme. Per pirmąjį Dakarą gavau patirties penkiems į priekį. O šis Dakaras buvo sudėtingas, bet kitaip. Dabar jau viską pradeda lemti profesionalumas, sekundės dalys, komanda. Vairuotojas ir technika – labai svarbu, bet jau pradeda veikti principas, kuomet svarbu tūkstantis detalių ir jų sustygavimas.
– Šiemet pirmą kartą važiavote „Toyota Overdrive“ automobiliu. Ar prie jo liksite ir kitąmet?
– Sunku pasakyti. Šiuo metu jis laive ir turėtų atkeliauti vasario pabaigoje. Apie jį galiu pasakyti tik gerus žodžius, bet ši nauja „Toyota“, kurią įsigijome, buvo jau ketvirtos kartos, lyginant su tuo, kuo važiavo lyderiai.
Bet automobilis yra geras ir valdomas. Su „Oscar“ lyginti net negalima. Suprantu, kad su juo važiuodamas buvau didvyriu. Su „Toyota" turime sutartį šiems metams, o kas bus – pamatysime.
– Jus pasitiko labai daug žmonių. Ar suprantate, kiek žmonėms reikšmingas jūsų pasiekimas?
Visi žmonės, kurie atvyko čia (Vilniaus oro uostą, – Red.), sekė informaciją internete, buvo Dakare – suteikė labai daug vidinės motyvacijos. Visi jie išgyvena savo Dakarą. Visi turime iššūkių ir tikslų, kuriuos norime pasiekti, o Dakaras – labiausiai pasaulyje išreklamuotas iššūkis.
Kiekvienas taip išgyvename savo Dakarą. Manau, kad tai mus visus ir vienija.
Su komanda užsiimame dalykais, kurie iš šono atrodo atrodo neįmanomi. Taip mes parodome, kad turime per daug gerą geną savyje, kad jo nenaudotume. Pažiūrėkite į Vytį. Tai simbolis, kuris aiškiai pasako, kas yra lietuvis. Tai – profesionalas, kuris turi aiškią kryptį ir naudojasi įrankiais. Jeigu tu žinai, kur eini, tik laiko klausimas, kada tai bus. Tik natūralu, kad tu turi tikėti.
– Per Dakarą jums lūžo riešas. Kaip dabar jūsų ranka?
– Buvau pakankamai neblogai besijaučiąs, supakavau visus vaistus ir nustojau naudoti nuskausminamuosius. Tada pradėjau lipti sienomis. Tad vėl teko susirasti vaistų ir dabar jaučiuosi pakankamai neblogai. Vakare keliausiu į ligoninę. Pasak medikų, ta nulūžusi kaulo dalis gali būti pasislinkusi. Jeigu taip yra, tuomet manęs laukia operacija. Bet gydytojai yra mechanikai ir sutvarko tokius dalykus. Svarbiausia, kad ne stuburas.