Benediktas Vanagas, Antanas Juknevičius ir Vaidotas Žala buvo sutikti kaip tikri nugalėtojai ir prieš šias šviesas ėmė emocingai pasakoti apie sunkų išbandymą.
Bet geriau įsižiūrėjus, prie kiekvieno lenktynininko tyliai, blyksčių šešėlyje stovėjo po šturmaną. Po žmogų, kuris išgyveno tuos pačius maratono sunkumus, rodė kelią, nemiegojo, springo tomis pačiomis dulkėmis ir keitė pradurtas padangas.
Sebastiano Roswadowskio, Mindaugo Slapšio ir Sauliaus Jurgelėno pastangos ne taip gerai matosi iš šalies, bet tikrai nereiškia, kad yra mažiau reikšmingos.
Kiekvienas gyvenime turime po šturmaną ar esame šturmanu kitam žmogui. Šeimoje ar darbe net patys smulkiausi darbai nepasidaro savaime, o be jų rezultatas nebūtų toks pat.
Įkvėpimas po Dakaro, kurį verta pritaikyti ne vien sportininkams ar sporto gerbėjams – žiūrėti ne tik ten, kur geriausiai matosi, ir įvertinti tuos, kurie šalia.
Šiek tiek apie dulkes
Vis tik gerokai daugiau dėmesio teko beviltiškoms teisybės paieškoms. Tai buvo B.Vanago „stogas“, ar nebuvo? Paskandino jį A.Juknevičius dulkėse*, ar nebuvo pasivijęs? Kiek minučių trasoje buvo uždelsta dėl pirmo, antro ar dešimto gedimo? Ir apskritai kiek tų gedimų buvo?
Tai aiškintis beprasmiška dėl paprastos priežasties – kad ir kas būtų nutikę, visa tai pasiliko už tūkstančių kilometrų. Kas tiksliai nutiko viename ar kitame tūkstančius kilometrų vykstančių lenktynių taške, žino tik tie du automobilyje buvę žmonės.
Todėl stebėtojams nelieka kito pasirinkimo, kaip tik tikėti ar netikėti lenktynininkų žodžiais.
*Dulkių klausimas – vienintelis, kurį išspręsti galima pasitelkus skaičius.
Po priešpaskutiniojo greičio ruožo B.Vanagas gerbėjams pasakojo: „Dulkių diena. Vien paskui Antaną 150 km pravargom kol apsilenkėm.“ Grįžęs televizijos laidoje jis minėjo, kad signalizavo A.Juknevičiui, bet šis nesitraukė, nors A.Juknevičius tvirtino signalo negirdėjęs, o B.Vanagą praleido vos tik jį pamatė.
Tai sukėlė didžiulę nepasitenkinimo bangą tarp gerbėjų, bet galima pažiūrėti į skaičius.
Kaip tai atrodė trasoje?
Dakaras vyksta ne taip, kaip „Formulė-1“ – visi sportininkai startuoja ne vienu metu, o atskirai, ir varžosi dėl geriausio trasos įveikimo laiko.
Tądien A.Juknevičius į trasą išvažiavo minute anksčiau nei B.Vanagas. Ši minutė galutiniam rezultatui įtakos neturi, bet laiko tarpas būtinas, kad lenktynininkai turėtų erdvės parodyti geresnį laiką.
Tarp jų startavo dar vienas sportininkas.
Pirmąją žymą jie pasiekė po pusseptintos minutės ir A.Juknevičiaus laikas buvo vos sekunde geresnis, nei B.Vanago. Bet tai nereiškia, kad žymą lietuviai kirto petys į petį. Realiai trasoje juos skyrė minutė ir viena sekundė. Vidutinis lietuvių greitis šiame greičio ruože siekė apie 70 km/val, tai reiškia, kad jei sportininkus skiria minutė ir viena sekundė, trasoje šis tarpas lygus 1 kilometrui ir 186 metrams.
Ties antrąja žyma skirtumas sumažėjo. Ją B.Vanagas pasiekė 38 sekundėmis greičiau, nei A.Juknevičius, t. y. Juos trasoje skyrė 22 sekundės. Apie 428 metrai.
Trečiojoje atkarpoje greitesnis buvo A.Juknevičius, po jos jis pirmavo prieš B.Vanagą minute ir 19 sekundžių. Pridėjus realųjį minutės skirtumą, atstumas trasoje tarp jų išsitęsė iki 2,7 km.
Be to, tikrai reikia nepamiršti, kad lietuviai nebuvo vieninteliai sportininkai Dakare. Tuo metu ir juos lenkė, ir jie lenkė ne vieną varžovą.
Skaičiuojame toliau. Ketvirtojoje trasos žymoje A.Juknevičius greitesnis 8 sekundėmis, minutė ir 8 sekundės trasoje = apie 1,3 kilometro.
Iki penktosios žymos B.Vanagas nuvažiavo 37 sekundėmis greičiau už A.Juknevičių, o skirtumas trasoje sumažėjo iki 23 sekundžių, t. y. apie 447 metrų.
Atkarpą iki šeštosios žymos lietuviai įveikė per identišką laiką, taigi ir atstumas tarp jų nepasikeitė.
Iki septintosios žymos A.Juknevičius nuvažiavo kiek greičiau ir jo atsilikimas nuo B.Vanago sumažėjo iki 28 sekundžių. Reiškia, čia skirtumas trasoje – 32 sekundės arba apie 622 metrus.
Iki aštuntosios žymos sportininkai važiavo kiek daugiau nei 40 minučių ir čia jie atvyko jau apsikeitę pozicijomis.
Dakaro ralyje dulkės yra tikras košmaras. 12-ame greičio ruože buvo atkarpų, kur vos perregimi debesys nenutrūko ištisus kilometrus, o pralekiantys lenktynininkai tik dar labiau pamaitindavo tą debesį.
Natūralu, kad jame sunku suvokti, kaip toli yra varžovas, bet puskilometris lenktynėse yra labai daug.
