Tiesa, kol kas jis bus Benedikto Vanago komandos narys.
Pietų Amerikoje vyksiančiose sudėtingiausiose varžybose vairuos visureigius, sunkvežimį ir darys viską, kad padėtų savo bičiuliui pasiekti kuo geresnį rezultatą.
Nebus tik turistas
D. Matijošaitis sako, kad nenori važiuoti su komanda ir joje būti tik turistas.
„Ten būna įvairių darbų, pavyzdžiui – nuvežti reikiamą detalę 500 kilometrų.
Arba tarkime, pavairuoti mechanikų sunkvežimį, padėti jiems susipakuoti. Dažnai jie būna miegoję vos po keletą valandų“, – kalbėjo žinomas lenktynininkas.
Jis pažymėjo, kad Dakare kiekvienais metais pasitaiko incidentų vien dėl to, kad pervargę žmonės tiesiog užmiega prie vairo.
Ateinančių metų ralio maratono startas taip pat bus pirma galimybė D. Matijošaičiui apsižvalgyti.
Lenktynininkas sako, kad kol kas nori tik suprasti, kas tai per varžybos ir kaip jos vyksta. Anot pašnekovo, televizija ir internetas tikrojo įspūdžio neperteikia.
Jis pastebėjo, kad nepriklausomai nuo varžybų, kuriose dalyvauja tipo, 99 procentai lenktynininkų tyliai pasvajoja kada nors startuoti Dakare.
„Aš nesu išimtis – apie Dakarą svajoju dar nuo keturračių laikų. Tai jau bus keliolika metų atgal“, – sakė D. Matijošaitis.
Keturračiu jau nesiryžtų
Lenktynininko karjerą jis pradėjo būtent nuo motociklų. Keturračiais varžėsi motokrose, enduro krose ir galvojo, kaip būtų smagu kada nors sunkiausią ralio maratoną įveikti būtent tokia technika.
„Tuo metu Dakare važiuodavo gal kokių 20 keturračių, pati klasė buvo ganėtinai nauja. Dabar ji gerokai išaugusi“, – komentavo pašnekovas.
Dabar prisimindamas tokius planus D. Matijošaitis sako buvęs visiškas neišmanėlis. Anot jo, vien jau važiuoti motociklu tokiose lenktynėse reikia būti „antžmogiu“.
O dvigubai sunkesnis keturratis, kurį užklimpusį tenka vienam iškelti ir ištraukti, yra dar didesnis iššūkis.
„Tuomet reikia būti labai stipriam ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai“, – konstatavo pašnekovas.
Dabar planai iš esmės pasikeitė, todėl jei startuos Dakare, tai tik prie automobilio vairo. Nors lyginant su motociklais ar keturračiais, dalyvavimas su tokia technika yra gerokai brangesnis.
Visgi D. Matijošaitis nelinkęs ralio maratone dalyvauti su minimaliomis pajėgomis ir be patirties. O tam, kad ją sukauptų tektų dalyvauti trumpesnėse vadinamųjų „ralio reidų“ varžybose.
„Jeigu aš pradėsiu rimtai planuoti važiuoti Dakare, tai bus iš anksto pastebima pagal varžybų, kuriose dalyvauju, pakraipos pakeitimą“, – kalbėjo pašnekovas.
O kol kas jis lieka ištikimas žiedinėms lenktynėms. Ralyje ir kitokio tipo varžybose važiuos tik tiek, kad „palaikytų pulsą“.
Jaunuoliams ne vieta
Bent jau artimiausiu metu svajonė neišsipildys. Žinomas vyras pažymėjo, kad apie galimybę dalyvauti lenktynėse 2018 metais kalbėti nėra prasmės vien dėl milžiniško biudžeto, kurį tektų surinkti.
D. Matijošaitis sako, jog stengiasi viską atlikti kaip įmanoma geriau, todėl ir į Dakare startuos tik tada, kai bus rimtai tam pasiruošęs.
„Dakaras – ne ta vieta, kurioje būtų galima užsiimti avantiūromis ar kažkokiais eksperimentai. Tam tai yra per brangios lenktynės ir pernelyg sudėtingos.
Važiuoti vien todėl, kad „uždėtum varnelę“, jog dalyvavai, nors finišavau po pirmos dienos? To aš neketinu daryti“, – tikino lenktynininkas.
Taip pat pažymėjo, kad turint omenyje jo amžių, dar turi praeiti šiek tiek laiko.
Galbūt, kai bus arti keturiasdešimtmečio. Ir tai natūralu, nes anot D. Matijošaičio, Dakaras – ne vieta jaunuoliams.
„Ten važiuoja subrendę, karjeras baiginėjantys vyrai.
Didžiausias privalumas tokiose varžybose yra būti psichologiškai tvirtam – neperdegti, nepersistengti, nesileisti užvaldomam emocijų.
O tam reikia labai daug praktikos“, – akcentavo lenktynininkas.
