Prieš Naujuosius metus A.Juknevičiaus palydos į Dakarą nebuvo tokios triukšmingos kaip keturiskart didesnį biudžetą turinčio Benedikto Vanago.
Tačiau šią savaitę 42 metų A.Juknevičius buvo sutiktas kaip didvyris, o anksti iš kovos pasitraukęs 39 metų B.Vanagas grįžo tyliai.
A.Juknevičius su šturmanu Dariumi Vaičiuliu galutinėje automobilių įskaitoje užėmė 21-ąją vietą ir pagerino prieš dvejus metus B.Vanago pasiektą geriausią ne tik lietuvių, bet ir visų Baltijos šalių atstovų rezultatą (24-oji vieta).
Anot A.Juknevičiaus, rezultatas galėjo būti dar geresnis, jei jis vienu metu nebūtų praradęs blaivaus proto, o Dakaro ralio rengėjai nepataikautų lenktynių lyderiams. Apie tai jis vakar pasakojo „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Jūs vieninteliai iš lietuvių baigėte šių metų ralį (jame dar startavo anksti iš lenktynių pasitraukęs Vaidoto Žalos ekipažas). Ar šis faktas jums daug reiškia?
– Liūdna, kad kiti ekipažai nebaigė varžybų, nes kova būtų buvusi įdomi, kėlusi daugiau aistrų. Kiekvienas finišas yra didelė patirtis, atpildas partneriams, rėmėjams, be kurių mes ten negalime važiuoti. Manau, kad būtų tikrai smagiau, jei visi trys būtume finišavę.
– 21-oji vieta – ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių rekordas. Ar tai lėmė jūsų ambicijos, ar šiais metais buvote geriau pasiruošę?
– Pasiruošę buvome tikrai gerai. Darius važiavo Dakare pirmą kartą, bet su manimi turėjo patirties, nes 2008 metais laimėjome Libijos ralį, o jis irgi buvo sunkus, sudėtingas.
Darius yra aukšto lygio orientacinio sporto meistras ir turi labai tinkamus duomenis, reikiamus Dakarui. Tai labai didelis jo indėlis.
Aš esu daugiausia kartų Dakare startavęs lietuvis, o didžiulė patirtis lemia, kaip į viską žiūri ir kaip ruošiesi.
Automobilio paruošimas – labai svarbus dalykas, šiemet tam skyrėme labai daug laiko, visiškai perrinkome automobilį, nes jis senas, 5 metų. Namų darbus padarėme labai aukštu lygiu, bet be patirties būtų sunku galvoti apie tokį rezultatą.
– O ambicijos patenkintos?
– Kai žinau, kad galėjome būti 15-i, jeigu atimtume tas tris prarastas valandas, tai liūdna, kad šiemet nepavyko. Tai mūsų klaida.
Aš retai Dakare prarandu sveiką protą – prieš 10 metų buvau jaunesnis, karštesnis, o dabar žinau, kaip važiuoti, kad būtum finiše ir pasiektum rezultatą.
Praradau blaivų protą, mane tikrai sunervino tas kontrolės taškas penktąją dieną, kai jo ieškojome 40 minučių. Kai suradome, myniau iki dugno, o to toje situacijoje nebuvo galima daryti.
– Neturėjote kitos išeities?
– Galėjome važiuoti savo ritmu, bet labai lengva dabar tai pasakyti. Psichologiškai esu labai stabilus, bet tuo metu praradau savitvardą. Darius dar nebuvo įsijungęs kelio knygos, o ten buvo tramplinas su trimis šauktukais – pats pavojingiausias.
Darius dar tik ėmė knygą, o aš jau myniau „gazas–dugnas“. Labai rizikavome, galėjo baisiau baigtis. Silpniausia grandis mūsų transmisijoje buvo priekinis kardanas, ir jis tiesiog visiškai nusisuko.
Remontas nebuvo ilgas, per 20 minučių susitvarkėme automobilį, kad galėtume važiuoti, bet nebeturėjome priekinių ratų – likome tik su galu varomu automobiliu, o priekyje buvo 20 kilometrų šiais metais ilgiausių ir sunkiausių Dakaro kopų.
Atvažiavome į kopas, kurias labai mėgstu, tik su galu varomu ir kapstėmės. Daug kas nebūtų įveikę kopų tik su galu. Aišku, galėjome važiuoti aplinkui, gauti 16 valandų baudos, bet žinojau, kad tai nubrauks bet kokias galimybes būti net 30-uke.
Iš viso prastovėjome 3 valandas skaičiuojant su remontu ir tiek, kiek kapstėmės smėlyje. Tai tik mano karštos galvos klaida.
– Kiek jums kainavo Dakaro lenktynės?
– 250 tūkst. eurų be automobilio kainos.
– B.Vanago biudžetas buvo apie milijoną eurų. Turėjote keturis kartus mažiau.
– Bet buvo lenktynininkų, kurie turėjo dar didesnius biudžetus ir liko už mūsų.
Didžiausias mūsų pasiekimas yra tai, kad 21-oje vietoje esame su pačiu pigiausiu ir seniausiu automobiliu. Pasižiūrėjus 20 priekyje esančių automobilių, nėra nė vieno seno „Hilux OTB“ modelio. Visi, kurie yra priekyje, yra naujausio 2016 m. modelio, nauji „Ford“, „Peugeot“ ir „Mini“, visų biudžetai yra mažiausiai po milijoną.
Matau mūsų pergalę, kad parodėme, jog teisingai viską susiskaičiavus, važiuojant patikimai, turint patirties, tai įmanoma.
Naujas automobilis gali daug daugiau, bet mes tokio neturėjome. Be to, kiekvienai detalei yra resursai. Pusašis kainuoja 2 tūkst. eurų, granata – 1,5 tūkst. eurų, o mes įdedame detalę ir važiuojame tol, kol ji lūžta, ar keičiame įpusėję Dakarą.
Didelėse komandose po dienos ar dviejų jie ją išima ir iškart deda naują. Kai pakeičiate trečdalį automobilio po kiekvieno greičio ruožo, kiek tai kainuoja? Mes sau to leisti negalime.
– Tačiau jūs įrodėte, kad nėra neįmanomų dalykų.
– Mes Dakare matėme visko. Pirmą kartą turiu automobilį, kuriuo galime važiuoti ir parodyti, ko mes verti.
Mano kelias Dakare būdavo sunkus ir ilgas. 2003 m. Dakare važiavome senu, antikvariniu automobiliu „Toyota“ už 5 tūkst. dolerių, su savo kuprinėmis, palapinėmis, neturėdami nei sunkvežimio, nei jokio palaikymo.
Susikrovėme daiktus ir iš Lietuvos išvažiavome automobiliu, kuriuo turėjome važiuoti Dakare. Kiekvienais metais keli sau uždavinį – tada mums reikėjo tik finišuoti, po to pradedi ieškoti, kur gali ką nors parodyti, gerinti rezultatą.
– Jūs pykote ne tik dėl 3 valandų, bet ir Dakaro taisyklių. Teikėte protestą, kalbėjote, kad lyderiams sudaromos išskirtinės sąlygos.
– Nelabai mėgstu skųstis. Tą protestą teikė labai didelė komanda „South Racing“ – jie turėjo 6 automobilius, prašė mūsų ir olandų ekipažo, kad pasirašytume protestą.
– Ar yra taip, kad lyderiai tam tikrose vietose sustoję greičiau išsikapsto, nes gauna daugiau informacijos?
– Tikrai yra, nors viskas draudžiama. Faktas, kad jie turi papildomos informacijos.
Tai nesąžininga, bet visada buvo ir bus taip, kad viskas eina ties tokia riba. Galbūt jos ir nėra šiurkščiai pažeidžiamos, bet jie turi papildomos informacijos, kitokias kelio knygas, todėl jiems yra lengviau.
Tai žino visi, bet lyderiams padedama, nes žvaigždės yra reikalingos viešųjų ryšių ir rinkodaros prasme.
Buvo paprastas, bet, mano nuomone, negražus dalykas, kai tiesioginė transliacija nuo pakylos buvo tik 15 mašinų, o kitų nerodė. Dakaro rengėjai taip parodė, kad 15 automobilių jiems yra patys svarbiausi, jie daro visą šou, o kiti reikalingi dėl skaičiaus.
– Jūs įrodėte, kad konkuruoti Dakare įmanoma ir sąžiningai.
– Mes esame tokie lenktynininkai, kurie važiuoja kaip priklauso ir taip, kaip turėtų važiuoti visi. Kai prisivijome motociklininkus, labai atsargiai juos lenkėme.
Reglamente yra pasakyta labai griežtai: jei lenkdamas automobilis kliudys motociklą, jam Dakaras iš karto baigtas.
Lyderis Stephane’as Peterhanselis parbloškė motociklininką, sulaužė jam koją. Jis viešai atsiprašė, jam neskyrė baudos, jis nebuvo išmestas iš varžybų. Jis yra lyderis, prancūzas, priklauso „Peugeot“ komandai.
Jeigu mes būtume kliudę, būtume iš karto išmesti iš varžybų. Tai labai griežtai buvo pasakyta per susirinkimą.
– Bet šie dalykai nenumušė noro dalyvauti kitų metų Dakare?
– Tai yra dalis žaidimo. Negalime tikėtis, kad visiems pasaulyje viskas bus lygu.
Sunku, bet mes einame į priekį. Gal, sakau, ateis ir mūsų laikas, būsime kur nors dešimtuke ir į mus pradės kitaip žiūrėti. (LR)
250 000
Tiek eurų A.Juknevičiui kainavo dalyvavimas Dakaro lenktynėse. B.Vanago ekipažas tam išleido milijoną, bet finišo nepasiekė.