Ekipažo planuose – ne tik aukščiausi rezultatai varžybose, tačiau ir naujas automobilis.
Sportininkai sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama pristatyti jaunąją automobilių sporto atstovų kartą.
Kas jus atvedė į automobilių sportą?
Deividas: Tikriausiai didžiausią įtaką mūsų atsiradimui autosporte turėjo tėtis. Nuo pat mažens vykdavome palaikyti jo įvairiausiose varžybose ir svajodavome, kad kada nors ir patys lenktyniausime ralio trasose.
Aš pirmą kartą savo jėgas išbandžiau prie pramoginio kartingo vairo. Tuomet rezultatai tikrai nebuvo stulbinantys. Dabar, kai prisimenu tas klaidas, ima juokas, bet tuomet jos kainavo nemažai nervų. Žinoma, klaidų dėka ir išmokau atsakingumo.
Tolesnę savo karjerą tęsiau ralyje. Į kompiuterį įsirašiau vieną geriausių tuo metu ralio žaidimų „Richard Burns Rally“ ir mokiausi važiuoti. Kiek vėliau su broliu įsigijome pirmąjį automobilį ir pagaliau išvažiavome į trasas.
Sekėsi pakankamai gerai, nors prieš kiekvienas lenktynes jautėme didelį jaudulį. Man kartais net ir koją ant pedalo nulaikyti sekėsi sunkiai. Mokiausi ir šturmanauti, tačiau šis darbas kiek labiau patiko mano broliui, taigi dabar jau ketvirtus metus kartu su juo ir esame vieningas ekipažas. Labai tuo džiaugiuosi.
Kodėl iš daugelio sporto šakų pasirinkote būtent ralio-sprintą?
Deividas: Kaip pagrindinę priežastį galėčiau įvardinti šios šakos universalumą: privalai šiek tiek išmanyti žiedinį važiavimą, šiek tiek driftą, reikia turėti ir slalomisto įgūdžių ir, gal tai skambės keistai, bet reikia meniškos sielos. Kartu su šturmanu turime kuo tiksliau ir greičiau perkelti svarbiausią informaciją į sąsiuvinį, kad važiuojant didžiuliu greičiu viskas būtų suprantama.
Tik visiškai atsidavus darbui galima patirti tikrąsias emocijas, kurias dovanoja šis sportas.
Ką manote apie ralio-sprinto padėtį Lietuvoje?
Evaldas: Ralio-sprintas Lietuvoje turi didelį susidomėjimą. Deja, tai nepigus pomėgis, todėl pagrindinė problema su kuria susiduriama – ne visi jauni žmonės, kurie žavisi autosportu, gali sau leisti išvažiuoti į profesionalias trasas. Reikėtų pradėti rengti mėgėjiškus renginius pradedantiesiems. Kuo daugiau savo pomėgį realizuojančių trasose – tuo mažiau gatvėse.
Kokias savybes jums išugdė autosportas?
Deividas: Autosportas – savotiškas universitetas, kuris mane išmokė atsakingumo, darbštumo, ištvermingumo, supratingumo bei kruopštumo.
Evaldas: Susikaupimą ir atsakomybę. Mano, kaip šturmano, darbas labai atsakingas, nuo manęs priklauso didelė dalis to, kaip seksis ekipažui lemtinguose posūkiuose.
Kaip kovojate su įtampa, patiriama varžybų metu?
Deividas: Sunkiausia užduotis – susidoroti su jauduliu prieš startą. Nesvarbu, ar dalyvaučiau virtualiame turnyre, ar realiose trasose, bet jaudulys visada mane aplanko ir dingsta tik tada, kai užgęsta raudona šviesoforo lemputė.
Varžybų eigoje stengiuosi mąstyti blaiviai ir visus veiksmus atlikti atsakingai. Jei kartais per daug įsitempiu, visuomet šalia savęs turiu šturmaną, kuris jaučia, kaip ir kada mane nuraminti. Evaldas: Įtampa paprastai atsiranda tada, kai pradeda kažkas nesisekti: genda technika, atsiranda dvejonės, ar pajėgsi ir panašiai. Prieš lenktynes su broliu visuomet stengiamės nusiteikti pozityviai.
Kiek paprastai užtrunka jūsų pasiruošimas varžyboms?
Deividas: Varžyboms stengiuosi ruoštis nuolat, tačiau, kad ir kiek besiruoščiau, visuomet pritrūksta tos vienos nakties, kad viskas eitųsi, kaip suplanuota.
Evaldas: Visa mano technika – Ukmergėje, o pats daugiausia laiko praleidžiu Vilniuje. Deja, bet prie pačios technikos tobulinimo prisidedu tik savaitgaliais.
Tačiau sutinku su mintimi, kad pasiruošimas varžyboms turi vykti nuolatos, emociškai ir fiziškai visada joms ruošiuosi. Ar po varžybų nesunku laikytis Kelių eismo taisyklių?
Deividas: Kartais būna, kad per didelius tarpus tarp varžybų, rodos, jau net kojos dreba, kaip norisi kuo greičiau pralėkti gatve. Tačiau visada randu tam alternatyvų: „Simuliatorių akademija“, kartodromai, Ukmergės autokroso trasa. Žinoma, tai nesuteikia visai tokių pat emocijų, kokias gauni varžybų metu, tačiau to pakanka. Evaldas: Varžybų metu patiriu pakankamai adrenalino, todėl mintys elgtis neapgalvotai keliuose tikrai nekyla.
Kiek procentų sėkmingo rezultato sudaro: talentas, sunkus darbas ir aplinkybės?
Deividas: Negalėčiau išskirti nei vieno dalyko. Viskas vienodai svarbu.
Evaldas: Tai priklauso nuo žmogaus, kiekvienam skirtingai. Asmeniškai aš didžiausią dėmesį skirčiau darbui.
Norėti neužtenka, o sunkiu darbu galima kažką įrodyti ir pasiekti. Antrą vietą skirčiau talentui, kurio dėka gaunama informacija įsisavinama greičiau. O visa kita – aplinkybės.
Kokius didžiausius savo laimėjimus galėtumėte išskirti?
Deividas: Kiekvienų varžybų finišas jau yra nemažas laimėjimas. Kaip vieną įsimintiniausių pergalių galėtume išskirti 11 vietą bendroje įskaitoje Mažeikiai-Viekšniai ralio-sprinto etape. Šiose varžybose viskas klostėsi taip, kaip ir buvo sumanyta.
Automobilis veikė be jokių gedimų, stenograma buvo ideali, mes su broliu taip pat buvome labai susidirbę.
Kitas laimėjimas, kurio niekada nepamiršiu, buvo dvikova su latviu 2015-ųjų metų sezono Mažeikiai-Viekšniai varžybose.
Su juo varžėmės iki paskutinio trasos metro – rezultatas po visų varžybų buvo lygus iki šimtųjų sekundės dalių. Tik pasiekę finišą sužinojome, kad mūsų ekipažas laimėjo. Jausmas buvo tikrai nuostabus! Kas jus labiausiai motyvuoja siekti aukštumų?
Deividas: Didžiausia mano motyvacija – šeima, draugai bei gerbėjai.
Evaldas: Tėtis ir jo palaikymas.
Kaip vertinate praėjusį savo sezoną? Kokius tikslus esate išsikėlę naujam?
Deividas: Praėjęs sezonas buvo tikrai labai sunkus. Ilgą laiką bandėme suremontuoti automobilį, kuriame buvo daug techninių gedimų po 2015 metais Elektrėnų ralyje patirtos avarijos.
Varžybos irgi ne visuomet sekėsi, tačiau neklysta tas, kas nieko nedaro.
Išsigydžius visas žaizdas, viskas pradėjo klostytis geriau: tapome pakankamai greiti savo klasėje ir iškovojome vicečempionų titulą ralio-sprinto čempionate. Taip pat tapau ralio-sprinto „junior“ įskaitos nugalėtoju.
Evaldas: Mūsų lūkesčiai labai žemiški – sėkmingas sezonas Lietuvos ralio-sprinto čempionate. Svarbiausia – gerai praleistas laikas ir teigiamos emocijos. Bandysime parodyti, kad sena, tačiau prižiūrima mašina gali būti stipri konkurentė.
Kas yra Jūsų autoritetas automobilių sporte?
Deividas: Didžiausias mano autoritetas ir pavyzdys visuomet yra tėtis. Žinoma, mokausi ir iš Lietuvos sportininkų.
Evaldas: Lietuvoje yra gerų pavyzdžių, tačiau tiksliai kažko įvardinti nenorėčiau. Pats visada stengiuosi tapti geriausiu. Norėtųsi būti pavyzdžiu kitiems.
