29-ąjį sezoną pradėjęs sportininkas pasakoja, kad per tiek metų prirašė daugybę kelio knygų ir įsitikino, kad tai, koks geras šturmanas būsi, priklauso tik nuo įdėtų pastangų.
Lietuvos automobilių sporto federacijos viceprezidento pareigas einantis lenktynininkas teigia, kad autosportas – pilnas netikėtumų, todėl svarbiausia – nepamesti galvos.
– Važiuojate ekipaže su Vytautu Švedu. Atrodo, kad kitaip net nebuvo.
– Mano karjera ralyje prasidėjo 1989 metais.
Prieš tai 12 metų dalyvavau kartingų varžybose ir buvau pasinėręs į tuometinių Lietuvos TSR ir TSRS rinktinių veiklą. Tuometinis „Bangos“ sporto klubo vadovas Arvydas Girdauskas padėjo man žengti žingsnį į priekį.
Jis paklausė: „Kiek tu gali su tais mažais ratais važinėti?“. Tai mane pastūmėjo prie kelio knygos, t. y. šturmano darbo.
Ruošiau kartingus pirmajame Panemunės klube. Ten teko perskaityti nemažai knygų apie metalo technologiją ir stakles.
Buvau ir inžinierius-šaltkalvis-mechanikas, tokius automobilius, kaip VAZ ar „Lada“ man teko ne tik tobulinti, bet ir visiškai perdaryti.
Anksčiau buvo ne toks jau didelis skirtumas: tu vairuotojas, šturmanas ar mechanikas. Sudalyvauji varžybose, o tuomet vėl rengiesi darbinius drabužius, imi įrankius ir metalą.
Ilgą laiką važiavau ekipaže su Sauliumi Girdausku, o nuo 2004 metų šturmanauju Vytautui Švedui. Esu vieną sezoną dalyvavęs Estijos čempionate su jaunuoju lenktynininku Priitu Uusu.
Visi mano kompanionai labai skirtingi, kaip ir pats stenogramos rašymas bei skaitymas rusų, lietuvių ar anglų kalbomis. Pereinamasis laikotarpis tikrai sudėtingas, bet patirtis – nepamirštama.
– Šturmanaujate jau daugiau nei dvidešimt metų. Kuo Jums patinka šios pareigos?
– Šis sezonas man kaip šturmanui – 29-asis. Tai – daugiau nei 260 varžybų ir su įvairia patirtimi, emocijomis ir istorijomis.
Iš pradžių dažnai girdėdavau klausimą: „Kodėl pats nesėdi prie vairo?“
Iš tiesų norėjau pratęsti vairuotojo karjerą – man visai neblogai sekėsi, bet netikėtai susidomėjau šturmano darbu. Vairavimo patirtis buvo neįkainojama, o šturmanavimas man tapo nauju etapu.
Vis labiau supratau, kad tai daugiau psichologinis darbas, su daugeliu niuansų. Mano užduotis yra sukurti ekipaže darną paprastose ar sudėtingose, lengvose ar įtemptose, liūdnose ar linksmose situacijose.
Vairuotojo psichologinis komfortas yra svarbus ir turi tiesioginę įtaką rezultatams.
– Sakoma, kad geras šturmanas gali ne tik skaityti kelio knygą, bet ir būti psichologas. Kokius metodus naudojate ramindamas ar drausmindamas vairuotoją?
– Pagrindinis gero šturmano bruožas – profesionalumas. Priklausomai nuo to, kiek daug gali tobulėti, prisitaikyti – tiek geras ir būsi.
Yra trys pagrindinės šturmano darbo dalys:
Pirmoji iš jų yra dalykinė. Tai gebėjimas orientuotis keliuose ir žemėlapiuose. Turi greitai atlikti įvairius matematinius skaičiavimus, analizuoti situaciją, suvokti automobilio judėjimo fiziką, organizuoti periodiškus varžybų važiavimus, sudarinėti veiklos planus ir pan.
Antroji dalis – fizinė. Čia svarbiausia kūno būklė, sportiškumas, ištvermė, reikia atlaikyti staigius fizinius krūvius – skaityti kelio knygą, kai tave automobilyje supa, pykina ar alina karštis.
Trečioji iš jų – emocinė. Šturmanas privalo rūpintis teigiamos ekipažo nuotaikos palaikymu.
Reikia nuolat išlaikyti tvirtą balso tembrą, kalbėti aiškiai ir garsiai.
Taip pat kontroliuoti vairuotojo emocijas – tramdyti neigiamas, tačiau ir valdytu ir euforiją. Tiesa, sportinis pyktis dažnai suveikia kaip varomoji galia.
Negalvojau, kokį metodą ir konkrečioje situacijoje reikėtų pritaikyti – viskas suveikia spontaniškai, akimirksniu.
Jeigu su vairuotoju gerai sutariame, iškilusias situacijas išsprendžiame teigiamai – vadinasi metodas buvo tinkamas.
– Kiek laiko turi praeiti tam, kad šturmanas ar vairuotojas gali save vadinti profesionalu?
– Profesionalumo lygis parodo, kiek žmogus turi talento, kiek skiria laiko ir įdeda darbo.
Jei kalbėčiau apie savo vairuotojus, man sekėsi – juos galėjau vadinti profesionalais. Aukštą lygį pasiekė labai greitai, nes buvo visiškai atsidavę sportui.
–Teko girdėti, kad kolekcionuojate kelio knygas. Ar tai tiesa?
– Knygas tikrai kolekcionuoju. Dabar kiek gal fragmentiškai – pasilieku svarbesnes sau, dėl įdomumo.
Jos man yra mokymų ir mokymosi dalis, istorija. Juolab, kai stenogramos parašytos lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. Knygų namuose susikaupė šimtai.
– Varžybų metu pasitaiko kuriozinių situacijų. Papasakokite, keletą įdomiausių situacijų kuriose teko atsidurti?
– Kai pravažiuoji tiek ralių, viskas atrodo kaip viena didžiulė istorija – daugybė datų, prirašytų kelio knygų, benzino, padangų, kilometrų ir greičio ruožų.
Kiekvienose varžybose galima rasti įsimintinų, unikalių ir kurioziškų nutikimų.
Įsiminė paskutiniame greičio ruože išplėšta pergalė, tolimuose kraštuose per varžybas plevėsuojančios Lietuvos trispalvės, tikslus lanko sugriebimas ranka išvengiant virtimo, paskutinę sekundę po remonto į laiko kontrolės punktą paduota kortelė, diržu pririštas amortizatorius ir važiavimas tolyn, tarsi nieko nebūtų nutikę, pagautas stenogramos sąsiuvinis, kai nebaigę varžybų pritrūkome benzino ir dar daugybė istorijų.
– Kaip elgiatės patekęs į neplanuotas situacijas?
– Kaip sakė vienas išminčius, vienas iš svarbiausių dalykų – nepamesti galvos! Dėl emocijų norisi kilnoti rankas ir rėkti, o protas priešinasi – galvok ramiai! Vyksta amžina dvikova, bet aš sukaupiu jėgas ir renkuosi antrąjį variantą.
– Autosporte sukaupėte daug patirties ir žinių. Ar prieš varžybas vis dar aplanko jaudulys?
– Prieš kiekvienas varžybas atsiranda įtampa, kuri priverčia labiau susikaupti ir galvoti tik apie tai, kas bus trasoje.
Prieš svarbias kovas mėgstu pabūti vienas ir nesiveliu į kalbas, kurios visiškai nesusijusios su varžybomis.
– Lietuva mini savo 100-metį. Kokius didžiausius šalies pasiekimus automobilių sporte per šį laikotarpį galėtumėte išskirti?
– Lietuvos automobilių sporto praeitis ir dabartis yra labai reikšmingi valstybei. Jeigu prisimintume sovietmečio laikus, visi geriausi lenktynininkai būdavo iš Lietuvos.
Pavyzdžiui, broliai Arvydas ir Kastytis Girdauskai, Stasys Brunza, Eugenijus Tumalevičius, Vylius Rožukas, Vytautas Sabotaitis.
Visi jie puikūs lenktynininkai – jiems dalyvaujant varžybose prasidėjo ir mano, kaip sportininko karjera. Įgūdžius ir patirtį perėmė ir daugelis vėlesnių laikų autosporto talentų.
Apie lenktynininkus iš Lietuvos kalbama su pagarba, o mūsų šalies sportinių automobilių inžinerija turi puikų vardą ir toli už valstybės ribų.
– Kokius išskirtume didžiausius ralio laimėjimus? Kokie buvo ryškiausi sportininkai ar įsimintiniausios varžybos?
– Laikotarpis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo automobilių sportui – tarsi nauja knyga.
1990 metais buvo įkurta Lietuvos automobilių sporto federacija, kuri laikui bėgant tapo Tarptautinės automobilių sporto federacijos (FIA) nare. Sportininkai pradėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, pasaulio čempionato etapuose ir lipo su šalies trispalve lipo ant nugalėtojų pakylų.
Ralis yra bene daugiausiai materialinių ir žmogiškųjų resursų reikalaujanti, bet dalyvių ir žiūrovų labai mėgstama automobilių sporto šaka.
Daugelį metų tradicijas išlaiko tokie renginiai, kaip ralis „Kauno ruduo“, unikalus istorinis ralis „Aplink Lietuvą“, įspūdinga „300 Lakes Rally“ serija ir tarptautinių varžybų etapai.
Ši automobilių sporto rūšis išsiskiria ir puikiais sportininkais.
Tarp jų buvo tokie lenktynininkai, kaip Saulius Girdauskas, Aurelijus Simaška, Rolandas Mackevičius, Henrikas Kazlauskas, Vilius Rožukas, Vytautas Švedas, Ramūnas Čapkauskas, Benediktas Vanagas, Dominykas Butvilas ar Deividas Jocius. Galėčiau tęsti ir tęsti.
– Ką manote apie dabartinę automobilių sporto padėtį Lietuvoje?
– Su automobiliais susietas kasdieninis kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Natūralu, kad sportinio vairavimo įgūdžiai yra išugdomi visoms kartoms – pradedant mažais vaikais, baigiant senjorais.
Automobilių sportas gali būti pramoga, bet rezultatus lemia atliktas sunkus darbas.
Kartingai, slalomas, žiedinės ar virtualios lenktynės, ralis, krosas, ralio-krosas, šonaslydis, traukos lenktynės, bekelės ar pramoginės varžybos – visos jos svarbios ir mėgstamos žiūrovų.
– Ką patartumėte žmonėms svajojantiems apie karjerą automobilių sporte?
– Šiuo metu Lietuvoje nėra pakankamai autosporto mokyklų bei plačiai išvystytų mokymo programų, skirtų įvairioms automobilių sporto sritims.
Tačiau šalyje veikia per 40 autosporto klubų. Jeigu kyla klausimų ar reikia patarimo – galite kreiptis į mane, su malonumu pagelbėsiu.
