Dėl šios priežasties išvykus į greičio ruožus pilotas ir šturmanas privalo mokėti taisyti automobilį ir turėti dažniausiai lūžtančias detales bei reikalingiausius įrankius savo automobilyje.
Dažniausiai kenčia ratai
„General Financing team Pitlane“ komandos pilotas Benediktas Vanagas pasakoja, kad lenktyniniame visureigyje būna nuo dviejų iki trijų atsarginių ratų.
Tai – privaloma kiekvienam dalyviui. Šimtus kilometrų besitęsiantys greičio ruožai labiausiai paveikia ratus, todėl jie sugadinami greičiausiai.
Kitas svarbus pakabos komponentas – atsarginė apatinė svirtis.
Įprastai, standartiniuose automobiliuose, kuriais važinėjama bendrojo naudojimo keliuose, visos svirtys – skirtingos.
Tačiau „Toyota Gazoo Racing HIlux“ panaudotas sumanus inžinerinis sprendimas: tokia pati svirtis tinka visiems ketutiems ratams, todėl atsargai pakanka turėti vos vieną.
B. Vanago sportiniame automobilyje yra vietos ir kelioms lanksčioms jungtims, vairo traukei ir net tokiai didelei detalei kaip pusašis.
Detalių ne visuomet pakanka
Rodos, detalių apstu, tačiau, kaip teigia lenktynininkas, kartais ir jų nepakanka norint sutaisyti automobilį.
Pilotas prisimena, kuomet 2018 metų Dakarą finišavo su trimis ratais.
Tuomet lūžo ne tik minėtos detalės, bet ir stebulė, lankstas ir nemažai kitų dalių. Tai tik parodo, kad visko numatyti iš anksto neįmanoma ir reikia galvoti, kaip išsisukti iš padėties.
Organizatoriai draudžia išvažiuoti į greičio ruožą neturint bent 10 litrų vandens.
Taip siekiama išvengti dalyvių dehidratacijos, kuri gresia kaitinant 40 laipsnių ir daugiau karščiui.
B. Vanagas atskleidžia, kad kartais turimą vandenį panaudoja ir varikliui aušinti, o taip pat turi ir kitokių būtinų skysčių: variklio, transmisijos ir hidraulikos alyvų.
Svarbu nuspręsti, ką vežtis
Tokių komponentų klasikiniuose ralio boliduose nerasite dėl kelių paprastų priežasčių – tai svoris ir atstumas.
Kitaip nei įprastame ralyje, Dakare greičio ruožai yra gerokai ilgesnių distancijų, ypač per maratono dienas, kuomet ekipažai į serviso zoną negrįžta kelias dienas.
Todėl svarbu apskaičiuoti, kiek ir kokių detalių reikia vežtis su savimi, nes papildomas svoris lėtina bolidą.
Gamyklinės komandos ieškodavo būdų, kaip išlaviruoti tarp šių dalykų.
Pavyzdžiui, „Volkswagen“, kuomet dar dalyvavo Dakaro ralyje, vienam iš keturių lėčiausiai greičio ruožą įveikusių komandos ekipažų įdėdavo 70 kilogramų įrankių ir atsarginių detalių.
Jeigu pirmaujantys komandos bolidai sugesdavo, gale važiuojantis ekipažas greitai suteikdavo reikiamą pagalbą.
Svarbiausi – trys įrankiai
B. Vanago komanda bolide, visų pirma, turi specialų įrankių dėklą. Jo turinį sudaro skirtingo diametro raktai, veržliarakčiai, atsuktuvai, įvairios replės, plaktukas, terkšlė ir kt.
O į svarbiausių įrankių trejetuką patenka daugiafunkcis kišeninis peiliukas, plastikinės sąvaržos ir lipni juosta.
„Ko negali padaryti lipni juosta, gali padaryti daug lipnios juostos“, – juokauja lenktyninkas.
Technikų komanda kartu su ekipažo nariais įrankius atrenka atsižvelgus į dažniausiai pasitaikančius gedimus ir kiekviename sportiniame automobilyje randamą knygą „Emergency book“.
Šioje 50-ties puslapių knygoje detaliai surašyta visa pagrindinė informacija apie automobilį: kaip jį taisyti, ką atlieka tam tikri komponentai ar ką reiškia įvairūs mygtukai.
Idant ekipažas ne tik būtų aprūpintas detalėmis, bet ir mokėtų šalinti gedimus, prieš varžybas rengiamos treniruotės.
Šios dienos metu daugiausiai dirba komandos pilotas ir šturmanas, o techninės komandos nariai jiems tik patarinėja.
