Lietuvis kelionę iš ligoninės Limoje pradėjo tik šį rytą – į oro uostą prieš pirmąjį skrydį jį atlydėjo du medikai.
Vilniaus oro uoste motociklininką pasitiko gerbėjai ir šeimos nariai. Po sunkios operacijos sveikstančiam B. Bardauskui gėlių įteikė ir sostinės meras Remigijus Šimašius.
Skausmas nedingo
Motociklininkas patikino, kad jaučiasi geriau, tačiau skausmas vis dar ganėtinai stiprus, o ypatingai paūmėjęs buvo skrydžio metu. Lietuvį lydėjęs medikas pakeliui lėktuve turėjo suleisti vaistų nuo skausmo.
Kairėje rankoje sportininkui yra lūžę šeši, o dešinėje – keturi kaulai.
„Po operacijos visą parą visiškai nejudinau dešinės rankos, kairę judinau, bet pirštai buvo nejautrūs.
Jaučiausi prastai, bet vėliau suveikė vaistai ir pirštai praėjo judėti. Gydytojas pasakė, kad praeis metai laiko ir viskas sugis“, – kalbėjo B. Bardauskas.
Anot motociklininko, reabilitacija truks dvejus metus. Jam dar teks apsilankyti pas Lietuvos medikus – pristatyti dalyvį į vietos medicinos įstaigą įsipareigoję organizatoriai.
„Manau, kad tai daugiau formalumas – galbūt apžiūrės rankas, išrašys vaistų nuo skausmo ir viskas“, – komentavo jis.
Grįždavo ta pati akimirka
B. Bardauskas sakė, kad per keturias pas Limos medikus praleistas dienas turėjo laiko pagalvoti, kaip galėjo išsisukti nuo pavojingos situacijos paskutiniame greičio ruože.
„Galvoje vis sukosi tas pats vaizdas – tas momentas, kai važiuodamas prieš akis pamačiau duobę.
Vis galvojau, ką reikėjo daryti – ar pasukti akceleratoriaus rankeną, ar mesti motociklą ant šono, ar kažką kitą daryti“, – apie įstrigusią akimirką kalbėjo sportininkas.
Jis prisiminė, kad pakritęs dar stabdė kitus motociklininkus. Nemažai jų sureagavo laiku, tačiau daug taip pat įvirto į tą pačią duobę.
Pažįstamas dalyvis pakėlė lietuvio motociklą ir šis dar bandė važiuoti.
„Jis paklausė, ar man reikia pleistrų. Abi rankos buvo kreivos – matėsi, kad tikrai lūžusios.
Suveikė adrenalinas ir dar sėdau ant motociklo, bet pavažiavęs apie 200 metų pajutau, kad galiu nualpti“, – pasakojo B. Bardauskas.
Skambėjo dainos žodžiai
Pastatęs motociklą jis išsikvietė pagalbą ir žiūrėjo į tolstančius motociklus, o mintyse skambėjo lietuviškos dainos žodžiai: „Kai verkia vyrai, jie verkia tyliai“.
Motociklininkas vėliau pasiteiravo organizatorių, kodėl jie nepažymėjo tokios didžiulės duobės.
Iš jų sulaukė atsakymo, kad turėjo 200 metų trasos pločio ir galėjo kliūtį apvažiuoti.
B. Bardauskas pažymėjo, kad panašiai jam baigėsi ir 2009 metų Dakaro ralio maratonas. Tuomet jis taip pat susilaužė abi rankas ir pasitraukė iš lenktynių.
Šiais metais stabiliu tempu važiavęs ir kiekviename etape rezultatus gerinęs motociklininkas po devynių greičio ruožų bendroje įskaitoje užėmė 72 vietą.
Sulaukė gausaus palaikymo
Deja, finišo nepasiekė – paskutinę ralio maratono dieną griuvęs nuo motociklo sunkiai susižalojo.
Lietuvis jau sulaukė tūkstančių gerbėjų palaikymo. Motociklų sporto entuziastai siūlo netgi surengti simbolinį 95 kilometrų važiavimą į Dakaro finišą.
Būtent tiek B. Bardauskui pritrūko iki finišo, po kurio jis tikėjosi įteikti medalį praėjusių metų lapkritį gimusiam savo sūnui Ąžuolui.
