Daugkartinis motokroso varžybų čempionas bendroje įskaitoje tarp visų Dakare važiavusių motociklininkų užėmė 24 vietą. Iki tol geriausias lietuvių pasiekimas buvo 81 pozicijoje finišavę Gintautas Igaris ir Balys Bardauskas.
Kalbėdamas apie ateities planus A. Gelažninkas patikino – kitais metais Dakaro ralio maratone tikrai dalyvaus.
– Po finišo minėjote, kad pasiektas rezultatas jus tenkino? Ar dabar nusėdus dulkėms ir atslūgus emocijoms pasakytumėte tą patį?
– Mano tikslas nebuvo patekti tarp 20 greičiausių. Galbūt to daugiau tikėjosi gerbėjai.
Ne visi supranta, koks iš tiesų yra aukštas motociklininkų lygis. 30 mažiausius startinius numerius turinčių sportininkų – gamyklinių komandų atstovai.
Pagrindinis tikslas važiuojant Dakare visuomet yra pasiekti finišą. Jei tavęs nebus finiše, nėra ko kalbėti apie rezultatą.
Pirmą maratono dieną užėmiau tik 55 vietą, bet tai manęs visiškai nenuvylė – važiavau labai atsargiai, pratinausi prie Peru dykumos ir motociklo.
Vėliau rezultatai gerėjo ir ėmiau kilti bendroje įskaitoje. Galbūt jau antroje Dakaro pusėje pradėjau galvoti, kad pasiektus 30–tuką, finišas būtų labai smagus.
Paskutinėmis dienomis pradėjau artėti ir prie 20 vietos. Visgi pažiūrėjus mano ir kitų rezultatus, pakilti taip aukštai galimybės buvo tik teorinės.
Dabar emocijoms atslūgus vis tiek esu labai patenkintas rezultatu. Man, Dakaro debiutantui, jis yra labai geras. Manau, kad jei kitais metais pavyks startuoti, nebus lengva pagerinti.
– Iki 20 vietos pritrūko dviejų valandų. Ar tai didelis skirtumas Dakaro mastais?
– Motociklininkai važiuodavo grupėmis, todėl kasdien matydavau tuos pačius sportininkus.
Visi jie yra labai panašaus lygio, todėl jeigu nepadarydavo navigacijos klaidų, technika negesdavo ir niekas nekrisdavo, ties skirtumai nebuvo dideli – 5 ar 10 minučių per dieną. Panaikinti dviejų valandų pranašumą nėra lengva.
Dakaro pradžioje greičio ruože nuo lyderio atsilikdavau daugiau nei valanda, bet vėliau tobulėjau ir dar skirtumas darėsi mažesnis.
Gerai žinome, ką turime daryti, kuriose srityse tobulėti, kokias fizines savybes gerinti. Manau, kad kitiems metams pasiruošime geriau ir galbūt pavyks pagerinti rezultatą.
– Buvote ketvirtas tarp visų Dakare motociklais važiavusių naujokų. Ar lenktyniavote tarpusavyje?
– Šiais metais buvo daugiausiai naujokų per visą Dakaro istoriją, o aš tarp motociklininkų užėmiau ketvirtąją vietą.
Atskiros įskaitos nebuvo, todėl niekas prizo negavo, bet labai smagu, kad pavyko nemažai jų aplenkti.
Greičiausias naujokas bendroje įskaitoje užėmė 13 vietą, o tai rodo, kad jis – tikrai geras sportininkas. Tiesiog iki šiol nedalyvavo Dakare.
Tik pradėjusiam važinėti motociklu dalyvauti Dakare būtų sunku. Nors pasitaiko ir tokių – verslininkai pasidaro sau pramogą, bet tinkami nepasiruošę varžyboms kankinasi.
Man tai nebuvo pirmas kartas su motociklu, ar pirmosios varžybos: buvau gerai pasiruošęs tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai.
– Į aštuntąjį greičio ruožą išvažiavote išsekęs po apsinuodijimo. Kaip įveikėte save?
– Tam prireikė daug valios pastangų. Tą dieną reikėjo keltis apie 3 val. 30 min., o aš laukiau ryto, nes visą naktį praleidau nemiegojęs. Apėmė keistos mintys – neturėjau jėgų ir nežinojau, kas gali nutikti..
Naktį praleidau viešbutyje ir galvojau, kad turbūt negalėsiu sėsti ant motociklo. Be perstojo pykino ir darėsi bloga. Visgi kažkaip susikaupiau, apsirengiau, išgėriau porą tablečių, kurios turėjo nuraminti skrandį ir išvažiavau.
Tai yra Dakaras – negali iš jo pasitraukti dėl tokios priežasties. Suprantu, jei sugenda motociklas, ar lūžta kaulai, bet čia buvo ne tas atvejis. Jėgų trūko, bet motyvacija išliko – sukandęs dantis privalėjau pasiekti finišą.
Skaudėjo pilvą, trūko energijos, džiuvo burna, todėl gėriau daug skysčių. Pasekmes jutau ir kitą dieną.
– Kokiomis sąlygomis važiuoti buvo lengviausia, o kas kėlė daugiausiai problemų?
– Vieni skundėsi smėliu, bet kopos man labiausiai patikdavo. Važiuojant per jas nekyla dulkės. Būdamas arti kito dalyvio rizikuoti gauti smėlio, bet tai nebuvo blogiausias dalykas, kuris gali nutikti.
Važiuojant per kitą gruntą labai kildavo dulkės. Priekyje visuomet kažkas važiuodavo ir labai labai ribodavo matomumą. Siauresnėse vietose, kalnų perėjose nebūdavo galimybės apvažiuoti kitų dalyvių, todėl teko skintis kelią dulkėse.
Taip vieną kartą nematydamas, kur važiuoju kliudžiau akmenį ir kritau. Dulkių buvo itin daug, o greitis nemažas, todėl net nežinojau, į kurią pusę nuskriejo motociklas.
Nuvirtus motociklui įranga automatiškai siunčia įspėjimo signalą važiuojantiems iš paskos – dalyviai gauna įspėjimą, kad kažkas priekyje sustojo. Nuo motociklo sklido pypsėjimas, jo klausydamas ir ėjau ieškoti.
Tokie kritimai išmušdavo iš ritmo, o nubrozdintas vietas skaudėjo. Sustodavau, apsitvarkydavau ir apžiūrėjęs motociklą važiuodavau toliau.
– Kaip išmokote tvarkytis su dvigubu vairuotojo ir šturmano darbu?
– Aišku, būtų daug smagiau, jeigu kas nors per ausinę diktuotų kelią ar ranka priekyje rodytų kryptį.
Pirmosiomis dienomis buvo sunkiau, nes reikėjo perprasti kelio knygą. Suprasdavau, kas joje pažymėta, bet kartais žiūrėdamas į reljefą to nematydavau.
Trečią ar ketvirtą dieną daug prieš mane važiavusių sportininkų pasiklydo ir nuvažiavo netinkama kryptimi. Man tokių problemų neiškilo.
Dažniausiai važiuodavau ne vienas. Jei kažką pavijęs matydavau, kad greitis panašus, laikydavausi greta.
Keisdavomės atkarpomis: priekyje važiuodavo tai vienas, tai kitas.Taip galėjau pailsėti nuo tos navigacijos. Jei važiuoji vienas ir nuolatos bandai orientuotis pagal kelio knygą, būni labai įsitempęs.
– Motociklininkams pavojingi ir pervažiavimai tarp greičio ruožų. Kaip sekėsi pratintis prie Peru eismo?
– Sudėtingiausia buvo pačioje Limoje, bet ten mes praleidome nedaug laiko – tik išvažiuodami ir grįždami. Pirmą dieną buvau išsigandęs ir labai saugojausi, bet vėliau įsidrąsinau.
Visur stovėjo kelių policija ir mums buvo pirmenybė – jeigu degdavo raudonas šviesoforo signalas, mus praleisdavo, o kitus stabdydavo.
Vairuotojai ten kitų nepaiso – kiekvienas atsakingas tik pats už save. Todėl visuomet turi būti pasiruošęs, kad kažkas gali išvažiuoti prieš pat nosį.
Sudėtinga buvo ir dviejų kilometrų aukštyje esančiame Arekipos mieste. Ten taip pat buvo intensyvus eismas su didžiulėmis spūstimis.
– Devintojo greičio ruožo pabaigoje palenktyniavote su kitų klasių dalyviais. Ką po finišo Jums sakė Nasseras Al–Attyiah?
– Nieko ypatingo – tiesiog pasveikino su finišu ir pagyrė už gerą važiavimą.
Tiesioginės mūsų kovos tikrai nebuvo. Įprastai automobiliai startuodavo šiek tiek vėliau ir buvo tik trys dienos, kai jie mus pasivijo.
Automobilių įskaitos lyderiai važiuoja dideliu greičiu. Atvirose vietose jie lekia iki 180 km/val., o su motociklu kartais galėjau išspausti tik 170 km/val.
Normalu, kad automobiliai gali mus pasivyti – jų vairuotojai turi kelią rodančius šturmanus.
Visgi kopose automobiliai negali važiuoti greičiau nei motociklai. Nasserą su kitais motociklininkais praleidome, bet jis niekur nepabėgo.
Susitikome likus gal 10 kilometrų iki finišo, taip ir nuvažiavome kartu likusį atstumą.
– Motociklai yra paprastesni, pigesni ir lengviau aptarnaujami nei automobiliai. Galbūt lietuviai galėtų būti konkurencingesni šioje klasėje?
– Taip, motociklai iš techninės pusės yra paprastesni – du ratai, tai ne keturi. Dylančių dalių taip pat mažiau – nereikia keisti įvairių traukių, kurios taip kenčia automobiliuose.
Kita vertus, atsivežti savo serviso palaikymo komandą ir įrangą nėra pigu.
Organizatoriams taip pat už tai reikia daug mokėti. Jei esi vienas, pigiau yra išsipirkti vietą kitoje komandoje su techniniu aptarnavimu.
Jeigu būtų trys ar keturi sportininkai, tuomet galbūt ir vertėtų turėti savo meistrus, techninės pagalbos sunkvežimį ar mikroautobusą.
Bet kol kas daugiau sportininkų nėra, o prie automobilių ekipažų prisijungti tikrai nepavyktų.
– Dakaro ralyje toliau dominuoja KTM motociklai. Ar yra ten vietos ir kitiems gamintojams?
– „Honda“ kol kas nesuteikia eiliniams pirkėjams galimybės įsigyti motociklų, kuriuos naudoja Dakare. Nenaują „Yamahą“ gal ir pavyktų rasti, bet tai retas atvejis.
KTM nors ir ribota serija, bet motociklus siūlo visiems norintiems. Todėl ralio maratone jų ir yra daugiausia. „Honda“ ir „Yamaha“ gamyklinių komandų sportininkai nebaigė ralio maratono dėl gedimų, nors vienas pirmavo, o kitas buvo trečioje vietoje.
Atvejai, kai lenktynių dėl technikos problemų nebaigė KTM vairavęs sportininkai – itin reti.
Vamyklinių komandų sportininkų technika buvo gerokai pranašesnė nei visų likusių dalyvių. Tai yra normalu, nes tokio paties motociklo negalėtum įsigyti net turėdamas labai daug pinigų.
Ar vairavau trijų metų senumo modelį, bet esu juo labai patenkintas. Motociklas be jokių problemų atvežė iki pat finišo.
– Ar Lietuvos motociklininkai pajėgūs savo rezultatais Dakaro ralyje aplenkti automobilių ekipažus?
– Tikiuosi, kad atsiras daugiau sportininkų, kurie turės galimybes ten dalyvauti. Patekti tarp dešimties geriausių Dakaro ralyje – mano svajonė.
Už tokį pasiekimą oficialiai būtum įrašytas tarp elitinių sportininkų, o organizatoriai duotų specialų geltono fono numerį.
Tai įgyvendinti nėra lengva, nes lygis dabar aukštesnis nei buvo tada, kai lenktynės vykdavo Afrikoje.
Lyderiai ir anksčiau buvo puikiai pasiruošę, bet nebuvo tiek daug panašaus pajėgumo dalyvių.
