Nors šiais laikais kažką planuoti gali būti labai rizikinga, Dakaro ralio organizatoriai užtikrina, kad viską spėjo apgalvoti, ir ne tik jie, bet ir Saudo Arabijos vadovai entuziastingai laukia lenktynių. Apie pasiruošimą Dakarui papasakojo ir lenktynininkas Antanas Juknevičius, pasirodysiantis kartu su „Kreda“ komanda.
– Antanai, kaip leidžiate laiką, kol dar neprasidėjo lenktynių režimas ir Dakaras?
– Viskas intensyvu, artėjame prie svarbiausio įvykio, o, kaip įprasta, daugiausia darbų būna prieš pat varžybas. Už poros savaičių turėsime išgabenti automobilius iš Lietuvos į Saudo Arabiją, todėl jas turime jau atiduosime artimiausiomis dienomis. Gruodžio 1–2 d. jos turi būti griežtai pagal tvarkaraštį pristatytos į Marselio oro uostą. Paprastai gabenami lenktyniniai bei palaikymo automobiliai ir sunkvežimiai.
Mūsų lenktyninis automobilis yra JAE nuo praėjusių metų. Komandos nariai Šarūnas ir Ramūnas sėdi Dubajuje ir ruošia vienus automobilius, o mes nuskridę gruodžio 5 d. su mechanikais ir Dariu Vaičiuliu testuosime mūsų lenktyninį automobilį, turime pravažiuoti 700–800 km.
– Kaip, jūsų nuomone, praėję metai skiriasi nuo šių?
– Šie metai patys neaiškiausi iš visų. Esu dalyvavęs 15-koje Dakaro ralių. Dar nežinome, kaip skrisime, dabar mėginame tai derinti. Niekas nėra garantuota – jei rezervuoji skrydžius, paskui juos atšaukia.
Kas atsitiktų, jei vienas komandos narys susirgtų, nes žmonių komandoje apie 10? Pašalins visą komandą? O kaip su pinigais? Dakaras – žiauriai brangus dalykas, todėl eikvojame savo partnerių pinigus. Tų klausimų yra milijonas, bet garantuotų atsakymų nėra. Žaidžiame lyg šachmatais, reikia gerai apgalvoti kiekvieną veiksmą.
– Koks yra organizatorių požiūris, ar jie yra kažką numatę, jei kažkas susirgtų?
– Jeigu susergi iki Dakaro pradžios, organizatoriai perkelia pinigus į kitus metus, bet tu prarandi rezervuotus skrydžius, viešbučius ir visa kita. Kažkokia biudžeto dalis dings, bet liūto dalis, pavyzdžiui, startiniai mokesčiai persimeta į kitus metus, tai gal viskas bus gerai. Bet jei susirgtum pirmą ar antrą dieną, kol kas neaišku, kaip būtų, nes juk tu jau pradėjai lenktynes...
Šios organizacijos tikslas – ne tik surengti varžybas, bet ir užsidirbti. Jiems įdomūs mūsų pinigai, o mums įdomu, kad tie pinigai virstų rezultatais, o ne dingtų. Anksčiau galėdavai, jei trūksta kažkokios detalės, nuvažiuoti į šalią esančią parduotuvę, o dabar mus visiškai uždarys ir negalėsime, įvažiavę į burbulą, iki kito ryto lenktynių pradžios išvažiuoti. Jei reikės detalės ar paslaugos, niekas neišleis. Mes buvome įpratę elgtis gana laisvai, turėdavome daug kontaktų išorėje, todėl dabar reikia planuoti, kad mus uždarys ir niekur negalėsime išvykti.
– Gal tada reikėtų atsivežti daugiau detalių, jei kažko trūks?
– Taip, turi pasiruošti daugiau dalykų, nes kokio silikono, gumos pakeliui nenusipirksi, bet ne tai svarbiausia. Paskutinius metus suvokėme, kokią svarbą rezultatui turi poilsis. Aukšti rezultatai priklauso ne tik dėl to, kad komanda gerai paruošia automobilį, bet ir kad lenktynininkas, šturmanas, ekipažas gerai pailsi. Dabar grįžtame į 2003–2004 m., kai miegodavome palapinėse. Reikia pasirūpinti, kur ir kaip miegosime.
– Pirmaisiais Dakarais būtų lyg romantika nakvoti palapinėse ir gyventi tą tikrą burbulo gyvenimą?
– Pusė Dakarų nakvodavome palapinėse, net kartais palapinių nereikėdavo. Kai vyko pirmieji Dakarai Sacharoje, reikėdavo pasikloti tik ploną miegmaišį ir miegodavome šalia mašinų.
Tačiau vėliau pamatėme, ką daro aukštosiose pozcijose važiuojantys lenktynininkai. Jie ne be reikalo nakvoja viešbučiuose. Pailsėjęs vairuotojas visai kitaip važiuoja kitą dieną. Jei kiekvieną dieną neišsimiegosi, po kažkiek dienų nebūsi šviežias. Dabar greičiausiai Dakare bus daug karavanų.
– Kaip rėmėjai šiuo laikotarpiu žiūri į Dakarą?
– Dauguma puikiai mus pažįsta, nes jau daug metų esame su jais, todėl turime artimą pasitikėjimo ryšį. Visi supranta, kad jei neįvyks lenktynės, susitarsime, kaip elgtis toliau su lėšomis. Su kai kuriais pasirašome sutartis, kas bus, jei Dakaras neįvyks.
– Ar dėl pandemijos sumažėjo biudžetas?
– Biudžetas nukentėjo. Stipriai susiveržėme diržus, bet suprantame, kad visiems dabar nelengva. Šiais metais praradome daug. Šių metų planuose buvo numatyta automobilio keitimas ir dalyvavimas keliuose pasaulio čempionatų etapuose. Dėl to po Dakaro palikome automobilį ir palaikymo sunkvežimį bei negrąžinome jų į Europą. Technikos priežiūra taip pat pabrango. Kai sustabdė varžybas, neįvykdėme dalyvavimo plano ir galimybės parduoti automobilį. Buvome suplanavę kitą automobilio pirkimą, bet viskas sustojo.
– Ar sunku ruoštis Dakarui, kai automobilis per kelis tūkstančius nuo tavęs? Kaip visa tai apsunkina Dakaro pasiruošimą?
– Jei automobilį turėtume Lietuvoje, daug geresnės sąlygos būtų jį paruošti, nes čia yra mūsų dirbtuvės. Kai automobilis yra kažkur toli, turime iš anksto susiplanuoti darbus, detalių tiekimą, atsiranda daug reikalų. Ne šiaip juk palikome automobilį, turėjome dalyvauti kitose varžybose.
Man liūdniausia tai, kad šiais metais turėjau didžiausius planus pasaulio čempionato atžvilgiu, tokius, kokius dar niekada gyvenime nebuvau turėjęs. Turbūt esu vienintelis iš lietuvių ar Baltijos šalių lenktyninkų, kuris yra pravažiavęs visus pasaulio čempionato etapus.
– Ar buvo apmąstymų, kad šiais metais Dakare reikėtų nedalyvauti?
– Puikiai suprantu, kad jei Dakaras vyksta, vadinasi, aš ten turiu būti. Pradėti važiuoti Dakare nėra taip paprasta, kai išjudini visą ešeloną. Visi suprantame, kiek reikia tam pastangų. Sustabdžius vieną kartą, vėl pajudinti iš naujo yra sudėtinga. Kai išjudinau savo sąstatą, buvau jaunas, stiprus ir galėjau bet ką ištverti, jei dabar sustabdyčiau, nežinau, ar antrą kartą pajudinčiau.
Dabar, kai turime partnerius, pasitikėjimą – mes važiuojame. Šiuo metu važiuodami turime įvertinti tai, kad su mažais biudžetais rodome aukštus rezultatus. Dabar sustoję kristume į duobę. Geriau važiuoti, kol gali. O, kai baigi karjerą, tai ją reikia ir pabaigti. Aš karjeros nebaigiu, nes dar yra parako statinėje.
– Kaip save motyvuoji, kad eitum toliau?
– Turiu didelę aistrą tam dalykui, todėl viską darau vienu įkvėpimu. Tris kartus pagerinau Baltijos šalių rekordus. Jei vienais metais nepavyksta, tiki, kad kitais metais gali pagerinti. Jei tuo netikėčiau, nevažiuočiau.
– Ar realu šiais metais pagerinti pozicijas?
– Man neaiškus šių metų Dakaras. Mažai žinome apie maršrutą, trasą. Žinome, kad kopų visai nebus, todėl Dakaras nebus šiais metais labai dakariškas. Praeitais metais nebuvo didelių žadėtų kopų, žadėjo, kad šiais metais spręs šią problemą. Tačiau dabar organizatoriai prisidengia pandemija ir teigia, kad negalime važiuoti į tas zonas, kur didžiausi smėlynai.
Daro tą burbulą, kur jiems patogiausia. Šimtas procentų, kad kopų turėsime 0,1 proc. arba jų iš viso nebus. Praeitais metais lenktynėse buvof 80 proc. tiesiųjų bei nebuvo techninio vairavimo, bet organizatoriai sakė, kad išmoko pernykščias pamokas. Reikia, kad būtų įvairių dangų, techninio vairavimo, o ne tiesaus važiavimo.
– Užsiminėte, kad į Saudo Arabiją keliausite gruodžio 5 d. Kaip išnaudosite tą laiką?
– Planas, kad skrendame treniruotis ir patikrinti automobilį bei planuojame gruodžio 15 d. atgal grįžti į Lietuvą. Po Kalėdų išskrisime jau į lenktynes. Tas praleistas laikas JAE bus intensyus. Reikia neblogai pakratyti automobilį, todėl liesime prakaitą nuo ryto iki vakaro.
