Pirmasis Dakaro ralis buvo sugalvotas kaip didžiulis nuotykis entuziastams, kai jo sumanytojas Thierry'is Sabine pats važinėjo dykumoje ir pasiklydo.
Tačiau ši idėja pasirodė tokia gera, o pačios lenktynės susilaukė tiek daug dėmesio, kad jų populiarumas augo dideliais žingsniais. Natūralu, kad tai patraukė ir profesionalių lenktynininkų, automobilių bei motociklų gamyklų dėmesį. Taip į Dakarą pamažu atsisuko profesionalai, o su jais ir dar didesnis žiniasklaidos dėmesys bei, žinoma, milžiniški pinigai.
Iš mėgėjų varžybų jos labai greitai peraugo į profesionalų sportą, o tokiems automobilių bei motociklų gamintojams, kaip „KTM“, „Kamaz“, „Mitsubishi“, tai tapo puikia tribūna išpopuliarinti savo gaminamus produktus.
Dabar tai – profesionalios ir sunkiausios pasaulyje lenktynės, kuriose sportininkai per penkis tūkstančius greičio ruožo kilometrų, dažnai vienas nuo kito atsilieka vos kelias minutes.
Pavyzdžiui, praeitais metais B.Vanagas užėmė 11 vietą bendroje įskaitoje, tačiau pravažiavęs beveik penkis tūkstančius greičio ruožo kilometrų nuo dešimtoje vietoje likusio sportininko, atsiliko vos penkias sekundes.
„Paskutiniame greičio ruože turėjome Prancūzijos pilietį, su kuriuo mus skyrė keturios minutės. Pritrūko penkių sekundžių iki dešimtos vietos. Per 3 tūkst. kilometrų pritrūko kelių sekundžių... Nežiūrint į tai, mes patenkinti, laimingi ir žinome, kad galime toliau tobulėti“, – kalbėjo B.Vanagas praėjusių metų interviu metu.
Šiais laikais kova dėl pirmųjų vietų yra negailestinga ir nėra nė vieno greičio ruožo, kuriame sportininkai gali atsipalaiduoti. Jei lenktyniauji – turi važiuoti ties riba. O lėkti tokiu tempu net penkis šimtus kilometrų yra labai sunku.
„Tas renginys evoliucionavo į tokią formą, kai važiavimas 95 proc. režimu neatneša rezultato. Visą laiką reikia stipriai spausti pedalą“, – tvirtino „Agrorodeo“ komandos pilotas Vaidotas Žala.
Tačiau, kaip ten bebūtų, tarp trijų šimtų Dakaro dalyvių vis dar kritinę masę, t. y., didžiąją dalį dalyvių sudaro tie, kuriems įveikti Dakarą yra svajonė, kuriems nesvarbus rezultatas. Tie, kurie nori tiesiog pasimėgauti procesu ir pasiekti finišą, nepaisant jokių negandų, nesėkmių ar išbandymų.
Tai – tiesiog mėgavimasis procesu bei nėra svarbu, kokią vietą užimsi. Lenktyninkai važiuoja greitai, tačiau kartais gali tiesiog sustoti ir pasigrožėti gamta. Jų niekas neskubina, nejaučia spaudimo, jie mėgaujasi procesu, nes patekti į Dakarą jiems jau yra svajonės išsipildymas.
Paradoksas – Dakaras nėra nei pasaulio čempionatas, nei kokio nors čempionato dalis. Tačiau, nepaisant to, jis kiekvienais metais sutraukia šimtus dalyvių ir tai yra ne tik sunkiausios pasaulyje, bet ir vienos masiškiausių, jeigu ne pačios masiškiausios lenktynės pasaulyje, kur galima lenktyniauti viskuo – pradedant gamykliniais bolidais ir baigiant garaže susikonstruotais motociklais, transporto priemonėmis ar sunkvežimiais...
Kiekvienas iš Dakaro kažką išsineša, dėl ko vos finišavus vienam Dakarui, iš karto ima galvoti apie kitą.
„Dakaras tam tikra prasme yra idealiausias būdas pailsėti nuo visko. Jei gyveni aktyvų gyvenimą, Dakaro metu negalvosi apie darbą, paskolą ar šeimą.
Tu patenki į tokį karą, kad tuo metu tavo tikslas yra išgyventi ir tai padeda tavo protui atsijungti. Tu vėliau grįžti į gyvenimą ir kaip kūdikis pradedi žiūrėti, kas ir kaip vyksta“, – sakė B.Vanagas.
