Jame visi lėkė netausodami nei savęs, nei technikos, mat ralio organizatoriai atsilikimo nuo lyderių laiką daugino iš keturių, taip siekdami užkirsti kelią žvaigždžių gudrybėms. Niekas nenori „atidarinėti“ trasos, kitaip tariant – važiuoti pirmas, tad kartais tyčia stengiamasi važiuoti lėčiau, nes apsilenkti trasoje lengviau nei važiuoti pirmam.
Sekmadienį – pirmasis Dakaro greičio ruožas. Jame ralio dalyviams teks įveikti 277 kilometrus. Iš viso – 629 km iš Džidos į Bišą. Ten alinamą Džidos karštį keis vėsa, nes reikės pakilti į 610 metrų aukštį virš jūros lygio.
Ir džiaugėsi, ir kiek liūdėjo
Lausvydas Kancius šeštadienį tapo pirmuoju Baltijos šalių keturratininku Dakaro ralyje. Prie prologo starto linijos jis stojo antras – būtent keturračiai pradėjo prologą, kuriame į trasą buvo leidžiami nuo galo.
Vos grįžęs iš prologo, L.Kancius jau važiavo ant Dakaro ralio pakylos, ant kurios starto išvakarėse pakilo absoliučiai visi lenktynių dalyviai.
„Jausmas – nepakartojamas, – švytėjo L.Kancius, – neapsakoma, net nežinau, kaip nupasakoti. Dakaras – tas tikslas, iki kurio ėjau labai ilgą kelią ir dabar aš čia – oho! Tai – svajonės išsipildymas.“
Tačiau keturratininko nuotaiką kiek temdė pirmosios klaidos. „Prologe startavau antras, labai greitai pasivijau pirmą startavusį, tad apsidžiaugiau, kad greitai aplenkiau. Bet tada atsirado bėdų dėl orientavimosi. Nebuvo nei vėžių, nieko, reikėjo pačiam naviguotis. Lyg ir viskas buvo gerai, bet vienoje vietoje padariau klaidą ir, kiek žinau, gavau 5 minutes baudos.
Tačiau apskritai pirmasis greičio ruožas man labai patiko – iš principo buvo lygus, be daug akmenų, nors visi dėl jų perspėjo. Kita vertus, sugebėjau prakirsti padangą. Bet šiaip viskas gerai – keturratis važiavo puikiai.“
Jis jau liko nakvoti bivake, nes startas – vos prašvitus.
Užtat Vaidotas Žala švytėjo – jis geriausiai iš lietuvių automobilių lenktynininkų įveikė neilgą prologą, nors finišuoti teko pramuštu ratu. Prologe startavęs 25-as, V.Žala pakilo į 19 vietą.
„Žiauriai smagu!“ – šypsojosi V.Žala. Ir smagu jam buvo ne tik dėl gero rezultato, bet ir dėl to, kad vėl nėrė į lenktynių aistras, kurios jam teikia tiek džiaugsmo. Kai sėdi prie vairo, V.Žalai kraujas tiesiog užverda!
Garbės pakyla – be žiūrovų
Starto podiumas – duoklė kiekvienam, pasiryžusiam įveikti Dakarą. Ant garbės pakylos užvažiuoja visi ralio dalyviai, tačiau po finišo ši garbė suteikiama tik tiems, kurie įveikė pragaištingas trasas – kasmet nubyra daugiau kaip pusė pradėjusiųjų lenktynes.
Dėl COVID-19 pandemijos šiemet starto podiumas buvo kitoks: be žiūrovų. Ralio organizatoriai stengiasi riboti dalyvių kontaktą su išoriniu pasauliu, nors šalia podiumo esančiame nuliniame bivake buvo ir prašalaičių.
Nulinis bivakas – dar ne vadinamasis burbulas, iš kurio dalyviams nebus galima išeiti. Tačiau jau sekmadienį Bišoje ralio stovykla bus aklinai užtverta ir į ją patekti galės tik tie, kurie nepažeis burbulo taisyklių.
Konkurencija – itin didelė
Dakaras kasmet sutraukia šimtus adrenalino ir greičio fanatikų iš viso pasaulio. Didžiausios pasaulio žvaigždės čia miega toje pačioje stovykloje kaip ir į Dakarą atsitiktinai patekę nuotykių ieškotojai.
Tačiau šiemetis Dakaras – išskirtinis, nes dėl Žemę sukausčiusios COVID-19 pandemijos beveik nebuvo lenktynių, todėl, kaip sako Benediktas Vanagas, šiemet ralyje žvaigdžių gal net daugiau nei įprastai.
„Šis Dakaras bus labai konkurencingas. Lenktynininkai labai pasiilgę varžybų. Visi lenktynininkai turi nemažą ego: jie nori laimėti, būti pirmi ir tokių čia yra daug. Sakyčiau, kad gerų lenktynininkų konkurencija šiemet didesnė nei praėjusiais metais. O vėliau jau bus matyti, kaip komandos yra pasirengusios, šiek tiek priklausys ir nuo sėkmės, bet viskas bus aišku tik sausio 15-osios pavakare“, – teigė B.Vanagas.
Galėjo ramiai susidėlioti mintis
Iki Dakaro starto jo dalyviai Saudo Arabijoje praleido savaitę. Iš pradžių karantinuodamiesi viešbučiuose laukė COVID-19 neigiamo testo, o paskui dar mažiausiai parą – jo atsakymo.
Absoliuti dauguma į Džidą atvykusių lenktynininkų gavo leidimą startuoti Dakare, nors vienas kitas dėl teigiamo testo turėjo atsisveikinti su lenktynėmis.
„Džiaugiuosi, kad atvykome anksčiau ir turėjome porą laisvų dienų. Nors viešbutyje buvo nuobodoka, galėjau emociškai pasirengti laukiantiems iššūkiams: jau esi čia, sutinki kitų valstybių sportininkus, pasikalbi apie pasirengimą. Viskas ramiai, be jokio streso, nes visi darbai atlikti dar iki atvykimo. Žinoma, kai iš uosto atsiėmiau motociklą, dar reikėjo jį pasirengti, bet tai – jau formalumas“, – sakė motociklininkas Arūnas Gelažninkas.
Trečią kartą Dakare važiuosiantis A.Gelažninkas šiemet metė sau iššūkį – jis pasiryžo dalyvauti sunkiausioje „Original by Motul“ klasėje, kurioje negali gauti jokios pagalbos. Tai reiškia, kad kaskart, grįžęs po greičio ruožo, jis negalės ilsėtis, o privalės savo rankomis parengti „KTM Rally Replica“ motociklą kito ryto startui.
Motociklininkai ir keturratininkai Dakare startuos dar švintant.
„Lyderiai bivaką paliks pirmieji – apie 4 ryto ar pusvalandžiu vėliau. Ritmas man jau žinomas – teks keltis apie pusę keturių. Toks tas Dakaras, bet esu tam pasirengęs“, – sakė A.Gelažninkas.
Jam antrino Gintas Petrus, įsitikinęs, kad šiame Dakare nebus staigmenų – akmenuotos Saudo Arabijos dykumų trasos jam jau žinomos nuo pernai. „Abejoju, ar jos stipriai keisis. Manau, kad tikrai bus akmenų, smėlio, sunkumų, su kuriais susidursi tada, kai mažiausiai jų lauksi“, – neabejojo G.Petrus.
Poilsį turės pamiršti
Gilų miegą Dakare reikia pamiršti beveik dviem savaitėms – iki finišo sausio 15-ąją. Užvalgyti lenktynininkai dažniausiai galės tik tuomet, kai baigs svarbiausius darbus. Kai pagaliau išsikapstys iš pragariškų trasų.
Sunkumų jau užgrūdinti vyrai ir moterys – į Dakaro sūkurį kasmet neria ir viena kita dailiosios lyties atstovė – šiame ralyje kartais verkia. Iš nevilties ir nuovargio. Net tie, kurie niekada nedalyvavo Dakaro kovose puikiai žino: pragaro lenktynėse išgyvena tik patys stipriausi.
Europiečiams neįprasti papročiai
Dakaro ralio šeimininkė Saudo Arabijos karalystė – didžiausia Arabijos pusiasalio valstybė. Tai šalis, kurioje gausu gamtos, religijos ir istorijos stebuklų, tačiau dydžiu ir savo turtais įspūdinga Saudo Arabija pasauliui atsivėrė vos prieš metus.
Ši itin konservatyvi musulmoniška valstybė, kurioje vien už alkoholio turėjimą gresia kalėjimas ir lazdos, garsėja itin griežtais savo įstatymais, nors pastaraisiais metais kai kuriuos jų švelnina. Čia jau panaikintas kino teatrų draudimas, o moterys gali vairuoti.
„Tačiau arabai vis tiek griežtai laikosi kitų šariato taisyklių. Pavyzdžiui, kavinėse yra atskiri įėjimai vyrams ir šeimoms. Ten staliukai stovi uždaroje teritorijoje – tokioje kaip atskiroje zonoje, kurioje sueina šeima, o moterys gali atsidengti veidus ir ramiai pavalgyti“, – pasakojo arabų kultūros žinovas Antanas Juknevičius.
Jis turi itin daug draugų kaimyniniuose Jungtiniuose Arabų Emiratuose. Ten, Dubajuje, jis visus metus laikė ir savo lenktyninį „Overdrive Hilux“, mat planavo ten dalyvauti varžybose, tačiau šios dėl pandemijos buvo atšauktos.
„Grąžinti techniką į Lietuvą būtų buvę itin brangu – apie 30 tūkstančių eurų, todėl buvome nutarę palikti ją Dubajuje. Dėl pandemijos, deja, nepavyko ir kito automobilio įsigyti, bet ir šis, manau, dar pakankamai konkurencingas“, – teigė A.Juknevičius.
Kainos sukelia šypseną
Kainos Saudo Arabijoje nesikandžioja. Litras benzino, tiesa A-91, kainuoja vos 15 euro centų.
Trijų žmonių vakarienė, kurios neįmanoma suvalgyti, – vištienos troškinys, dviejų rūšių salotos, ryžiai su mėsa, ką tik iš krosnies ištrauktas lavašas, gėrimai, – kainuoja vos 16 eurų.
Paprasta balta vyriška dišdaša – suknelę primenantis apdaras – 4,5-6,5 euro. Geresnės medžiagos spalvota moteriška abaja – apie 12 eurų.
Tačiau kol kas neteko matyti įprastų suvenyrų: magnetų, puodelių ir kitokių smulkmenų su šalies vaizdais ar vietos miestų pavadinimais.
Turgų primenančiose pėsčiųjų gatvėse pilna drabužius, avalynę ir į vairius niekučius pardavinėjančių prekeivių, tačiau tų pigenų ir kokybė itin prasta.
Degalinėje reikėjo laukti
Maldos laikas Saudo Arabijoje – šventas. Čia meldžiamasi penkis kartus per dieną. Tada pusvalandžiui užsidaro parduotuvės, o pamaldžiausi arabai pasimelti sustoja tiesiog gatvėje.
Degalinėje arabai prieš pat nosį išjungė benzino skaitiklį ir įtikinėjimai, kad bakas – visiškai tuščias, o turime skubėti – jiems buvo nė motais. Pusvalandis skirtas maldai ir niekam kitam.
