Tyla – prabanga?

Iš pirmo žvilgsnio paprasta – dujos atliko darbą cilindruose ir tegul keliauja lauk. Atrodo, kad gamintojas, kurdamas išmetimo sistemą, turėjo pasirūpinti tik atsparumu korozijai bei laikančiųjų guminių elementų patvarumu, kad sistema galėtų tarnauti kuo ilgiau.

Tačiau paviršutiniškas žvilgsnis apgaulingas. Dujų išmetimo sistema, be jai priskirtos tiesioginės funkcijos, gelbsti ar sukelia trikdžių įvairių sričių technikams. Pavyzdžiui, tik čia galima išmatuoti atidirbusių dujų temperatūrą ir deguonies kiekį jose. Atsižvelgiant į gautus rezultatus keičiami variklio valdymo sistemos parametrai. Tik išmetimo sistemos dėka net ir kuklaus darbo tūrio variklis gali „uždainuoti“ galingųjų variklių bosu.

O štai aerodinamikos specialistams laisvai kabanti išmetimo sistema kelia vien trikdžius – automobilio dugnu, kaip ir kėbulo paviršiumi, oro srautas turi aptekėti kuo mažiau kliūdamas. Regis, smulkmena, tačiau greitiems automobiliams ji ne musės, o jau dramblio dydžio.

Arčiausiai variklio esanti dalis – išmetimo kolektorius yra atsparus aukštoms temperatūroms (benzininių variklių išmetamųjų dujų temperatūra gerokai didesnė už dyzelinių), kartu ir efektyviai ją netekina į aplinką. Dėl to neatsitiktinai ši dalis gaminama iš karščiui laidaus metalo, kuris, deja, taip pat efektyviai rūdija. Šią tvirtai prie variklio pritvirtintą dalį veikia didelis dujų greitis ir jų slėgio netolygumai. Kadangi dalis įkaista iki aukštų temperatūrų, jos negalima nei purkšti antikoroziniais preparatais, nei naudoti išmetimo sistemai skirtų sandarinimo medžiagų. Tuo tarpu ilgasis, po laikančiąja konstrukcija nutiestas dugnu, vamzdynas pakabintas laisvai, ant guminių laikiklių.

Lanksčia jungtimi aukštesnių temperatūrų veikiama išmetimo vamzdžio priekinė dalis sujungta su galine. Pastaroji, automobiliui „senstant“, netenka pirminio elastingumo, yra pažeidžiama agresyvaus vandens ir druskos tirpalo, todėl itin sparčiai rūdija.

Arčiau variklio esančioje priekinėje išmetimo vamzdžio dalyje įrengtas išmetamųjų dujų katalizatorius, o tuoj už jo (naujesniuose dyzeliniuose varikliuose) – suodžių filtras. Pirmasis elementas dėl jame naudojamos platinos yra ne tik brangus, bet ir jautrus degalų kokybei bei per dideliam alyvos kiekiui variklyje. Sugedęs jis ne tik sudaro papildomą pasipriešinimą dujų judėjimui, bet kartu pablogina ir automobilio dinamines savybes.

Išmetimo vamzdžio priekyje patogu išmatuoti kritines atidirbusių dujų temperatūras. Tam tikslui čia įrengiami 1 arba 2 temperatūros jutikliai, 1 ar 3 lambda zondai (stebi deguonies kiekį atidirbusiose dujose ir pagal tai reguliuoja degiojo mišinio sudėtį), tiek pat (dyzeliniuose varikliuose) azoto oksidų kiekį matuojančių jutiklių. Kartais įrengiamas slėgių jutiklis (prieš katalizatorių ir už jo) ar net elektrinis išmetamųjų dujų šildytuvas! Tikrai pakankamai įrenginių, kad išmetimo sistemą būtų galima vertinti kaip sudėtingą įrenginį. Bet tai tik išmetamąsias dujas valanti dalis, už kurios yra ne mažiau sudėtinga garso slopinimo ar specifinių tonų jai suteikimo sistema.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad priekinė sudėtingesnė išmetimo sistemos dalis yra apskaičiuota ir suderinta su galine dalimi, t. y. su rezonatoriumi ir slopintuvu. Dėl šios priežasties negalima pašalinti pirmosios dalies ar atskirų jos elementų, paliekant tik antrąją sistemos dalį. Taigi vietoj katalizatoriaus nepageidautina įvirinti vamzdį arba įstatyti rezonatorių.

Net ir tvarkingai eksploatuojant automobilį pirmosios bėdos su išmetimo sistema gali nutikti jau po 5 metų. Pirmasis mašinos vairuotojas gali būti ramus – jei jos kur nors neužkliudė ir nepažeidė mechaniškai, laikui bėgant pasireiškiančias bėdas perims naujasis savininkas.

Dažniausia išmetimo sistemos elementų, esančių po kėbulo dugnu, gedimų priežastis viena – korozija. Greičiausiai ji įveikia suvirinimo siūles (pvz., vamzdžio ir slopintuvo; paprastai kalbant – tiesiog bakelio), vamzdžių sujungimo vietas. Pastarosios surūdija taip, kad keičiant vieną vamzdžio dalį serviso meistrui belieka nupjauti varžtus.

Laiku pastebėtus korozijos židinius arba atsiradusias nedideles skylutes ant slopintuvų galima užtaisyti specialia iš epoksidinio, guma impregnuoto stiklo audinio pagaminta juosta. Apjuosus įkaitusį slopintuvą, o po to leidus varikliui apie pusvalandį padirbėti, ji išsilydo ir pakankamai efektyviai prilimpa. Tiesa, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad naudojant hermetikus ar specialias juostas remontuojamą vietą būtina gerai nuvalyti plieniniu šepečiu, o didesnes kiaurymes pirmiausia uždengti metaline folija. Minima priemonė gan efektyvi, jei kiaurymė slopintuvo apačioje, bet ne šone.

Sujungiant vamzdžius su slopintuvais pravartu naudoti specialias sodos silikato pagrindu pagamintas sandarinimo pastas. Sulaikydamos dujų nuotėkį ir būdamos atsparios iki 1000ºC, jos itin patogios varžtais sujungiant gretimus vamzdžius. Išsiplėtusios ir sustingusios jos suformuoja tvirtą sandariklį.

Tuo tarpu šone, šalia suvirinimo siūlių, atsiradusias skyles užtaisyti gerokai sunkiau. Asmeninė patirtis atskleidė keletą darbo su hermetikais ypatybių. Jie, beje, pagaminti tos pačios sodos silikato pagrindu:

• Hermetikai efektyvūs tik jei greitai neradote reikiamo gamintojo ar modelio išmetimo sistemos elemento. Jei turite laiko (dirbate su tuo susijusį darbą), užkelkite automobilį ant keltuvo ir bent pusvalandį pabūkite nešvariomis rankomis.

• Teks pasirūpinti įrankiais ir pagalbinėmis priemonėmis – rūdžių šveitikliu, vandeniu (nušveistai vietai suvilgyti), mentele.

• Užtaisius net ir nedidelę kiaurymę, reikėtų kuo mažesniu greičiu išvažiuoti iš dirbtuvių ir bent pusdienį mašinos nenaudoti. Per tą laiką glaistas prilimpa prie paviršiaus. Smarkiau paspaudus akceleratoriaus paminą didesnis dujų slėgis tuojau pat darbą paverčia niekais.

• Net ir laikantis visų technologinių reikalavimų glaistas laiko labai ribotą laiką – dieną, dvi, savaitę. Įkyrus plerpimas atsiranda pačiu netinkamiausiu metu – staigiai startuojant, lenkiant. Visa procedūra kartojama iš naujo.

Kiekviena iš minėtų medžiagų kainuoja apie 10–25 Lt. Pinigus išleisite ne vėjais, jei pasidomėsite, kur dar buityje jas galima pritaikyti. Pavyzdžiui, hermetiką suminkštinus vandeniu (tai leidžia technologija) ir dėžutę prisiminus tik po metų, ją greičiausiai teks išmesti.

Ar ilgai ištvertumėte tokią rutiną? Tapsite ramaus žmogaus etalonu, jei kantrybės užteks iki galo užbaigti dėžutę. Mano kantrybė trūko atsitiktinai palyginus lenkiško ir originalaus duslintuvo kainas. Pasirodo, pastarasis, tiksliau – paskutinė vamzdžio su slopintuvu dalis ne pirmos jaunystės kompaktinės klasės automobiliui kainavo tiek pat, kiek ir lenkiška detalė - apie 160 Lt. Dar kelis litus kainavo guminiai laikikliai – senųjų dėl tokios sumos neverta palikti. Be to, jų nuovargį jau išdavė įtrūkimai.

Panašiai kainuoja ir 10–15 metų senumo aukštesnių klasių automobilių su 4 cilindrų varikliais galinė išmetimo sistemos dalis, dar vadinama duslintuvu. Naujesniems automobiliams ji kainuoja 2–3 kartus brangiau, nekalbant apie didesnio litražo jėgos agregatus.

Kalbama, kad naudojant originalius komponentus „firminiai“ išmetimo sistemos elementai daromi čia pat, Lietuvoje. Vis dėlto įsigijusieji žinomais prekių ženklais pažymėtas detales teigia, kad 5 metus jos nepaveda.

Taigi senesniam automobiliui išmetimo sistemos elementus oficialiojo atstovo servise įsigyti nebūtina. Paprasčiau panaršyti katalogus ir surasti rimtų gamintojų, tokių kaip Bosal, Walker ar Fenno, Marix atstovus. Verta pasidomėti tik išmetimo sistemas remontuojančiais servisais – bus garantija, kad pjaudami surūdijusias jungtis jie nepadegs paties automobilio, o virindami – nuims akumuliatorių baterijos gnybtus. Tikėtina, kad rasite gerą kainą ir gausite garantiją, o tokio duslintuvo remonto tikrai pakaks, kol įsigysite kitą automobilį.