„Russko-Baltijskij“ prisikėlimas (nuotraukos)

Maskvoje įsikūrusi rusiško kapitalo kompanija visiškai nerusišku pavadinimu A Level prieš kelerius metus išgarsėjo pademonstravusi šalyje, o po to – ir užsienyje konceptualų „sportkarą“ „Volga V12“, kurio donorais tapo BMW 850 ir „GAZ 21 Volga“.

Pernai rusai vėl nustebino. Nuo prieškario laikų garsėjančiame prestižiniame automobilių dizaino festivalyje Concorso d'Eleganza Villa d'Este pristatytas išskirtinis prototipas „Russo-Baltique Impression“.

Pasirodo, „A Level“ įsigijo išskirtines teises į prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje veikusio Rusijos-Baltijos vagonų gamyklos automobilių skyriaus pavadinimą ir simboliką.

XX amžiaus pradžioje Rusijos imperija sparčiai vystėsi, vydamasi pirmaujančias pasaulio valstybes. Viena iš techninės pažangos lyderių šalyje buvo Rygoje veikusi Rusijos-Baltijos vagonų gamykla, tiekusi geležinkelio vagonus, žemės ūkio mašinas, stacionarius vidaus degimo variklius, o vėliau netgi įsisavinusi sunkiųjų daugiamotorių lėktuvų gamybą.

1908 metais joje nutarta organizuoti automobilių gamybos skyrių.

Jo vadovai inžinieriai I.Friazinovskis ir D.Bondarevas, norėdami paspartinti naujo įmonei gaminio įsisavinimą, vyriausiuoju konstruktoriumi pasikvietė jauną šveicarų inžinierių Jullieną Potteratą. Iki tol šis konstruktorius dirbo belgų automobilių firmoje Fondu, iš kurios atsivežė ir naujausio Fondu CF brėžinius.

Būtent šis modelis ir tapo pirmuoju Russko-Baltijskij S-245/30. 1909 metų liepos pirmosiomis dienomis J. Potteratas asmeniškai išbandė pirmąjį „rusobaltą“. Modelis S-24 tapo baziniu ir buvo reguliariai tobulinamas. 4 cilindrų 4,5 litro variklis su atskirais po du cilindrus išlietais blokais ir jų šonuose įrengtais įsiurbimo bei išleidimo vožtuvais taip pat ilgainiui šiek tiek forsuotas. Iš pradžių jis išvystydavo 30 AG, o vėlesnėse serijose variklio galia augo – 40, 45, sportiniuose modeliuose – net 55 ir 58 AG.

Įvairių firmų kėbulais „apvilktuose“ automobiliuose nuo pat pradžių derinta galinių ratų pavara kardano velenu, o ne grandinėmis, kaip darė daugelis gamintojų. Galinio tilto pakaba – išskirtinė, sudėtinga bei komfortiška.

„Rusobaltai“ reklamos tikslais vis dažniau dalyvaudavo sportinėse varžybose. Lygiagrečiai dideliam S-24 nuo 1910 metų pradėtas gaminti mažesnis su 2,2 litro varikliu modelis K-12.

1912 metais žurnalistas A.Nagelis su automobiliu „Russko-Baltijskij“ startavo Monte Karlo ralyje, kur užėmė 9 vietą ir laimėjo daug specialių prizų. Po to su tuo pačiu rusišku automobiliu dalyvavo kitose varžybose, apvažiavo Europos ir Šiaurės Afrikos šalis bei pirmasis iš automobilininkų įvažiavo į Vezuvijaus kalną.

Tai Europoje išgarsino Rygoje gaminamus automobilius, tačiau nedaug teprisidėjo prie jų populiarumo Rusijoje. Gimtinėje ne itin buvo vertinamas „rusobaltų“ patvarumas ir didelis pravažumas, nors automobiliai buvo specialiai sukonstruoti prastiems Rusijos keliams. Rusų aukštuomenė taip pat nevertino iš rusiškų medžiagų pagamintų automobilių. Buvo populiaresni importiniai automobiliai, todėl maždaug 65 procentai Rygoje pagamintų automobilių buvo pateikti šalies armijai. Daugiausia – net 18 serijų – pagaminta S-24 tipo automobilių.

Ypatingu dizainu „rusobaltai“ nekvepėjo. „Veidas“ (radiatorius) buvo platesnis nei aukštesnis, iš kairės į dešinę jį puošė užrašas „Russko-baltijskij“.

Kai kelis automobilius įsigijo caro rūmų garažas, įmonė gavo teisę vadintis „Jo imperatoriškosios didenybės rūmų tiekėju“. Tuomet radiatoriaus kamštį papuošė dvigalvis Rusijos imperijos erelis.

Kitas charakteringas „rusobaltų“ dizaino elementas – priekiniai sparnai pastumti pirmyn taip, kad jų išlenkimo kreivės centras nesutampa su priekinių ratų ašimi. Daugiau – jokių išskirtinių detalių ar elementų. Paprastai kėbulus ant važiuoklių montavusi firma atsižvelgdavo į konkrečius automobilio pirkėjo pageidavimus, tad jie gerokai skyrėsi vienas nuo kito. Pavyzdžiui, armijai skirti atviri Russko-Baltijskij S-24/40 ant kairės paminos turėjo iš vytelių nupintą aukštą siaurą dėžę-dėklą, į kurią kelionės automobiliu metu karininkai sukišdavo savo kardus, kad šie nekliudytų atsisėsti sėdynėse.

1915 metais, kai kaizerio armija priartėjo prie Rygos, automobilių gamyba buvo nutraukta, įrenginiai ir pagamintų detalių atsargos evakuotos į Rusijos gilumą. Paskutinė nedidelė S-24/40 modelio „rusobaltų“ serija sumontuota Petrograde 1918 metų pradžioje. Taip baigėsi pirmosios rimtos automobilių firmos Rusijoje istorija.

2006 metais sukurtas modernus keturvietis dviejų durų kupė kartu su Vokietijos firma German Gerg GmbH. Miuncheno įmonėje pagamintas prototipas nėra kokio nors „rusobalto“ replika. Kūrusiems šį automobilį dizaineriams ir inžinieriams buvo iškeltas kitas uždavinys – sukurti harmoningą XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžios automobilių stiliaus ir nūdienos technologijų derinį; žinoma, patraukiantį dėmesį savo klasikinių formų elegancija ir aukščiausiais techniniais rodikliais. Veltui ieškotume didesnių užuominų į Rygoje gamintų automobilių formas ar charakteringas detales.

Beveik prieš šimtą metų vienas svarbiausių dizaino elementų buvo radiatoriaus forma, kurią kiekvienas gamintojas rinkosi vis kitokią.

„Rusobaltų“ radiatoriai, kaip minėta, buvo platūs, savo forma kažkuo primenantys televizoriaus ekraną. O „Russo-Baltique Impression“ priekyje – siauras, greičiau BMW primenantis falšradiatorius. Tik senoji „Russko-Baltijskij“ markės automobilių emblema – dvigalvis karūnuotas Rusijos imperijos erelis – rodo prototipo sąsajas su praeitimi.

„Impression“ savo stiliumi nepaprastai primena garsiuosius 1935 metų „Bugatti Type 57S Atlantic“ ir „Type 57S Atlante“ kupė.

Pažvelgus iš šono atrodo, kad didesnė dalis bendro 5,2 metro automobilio ilgio – tai variklio gaubtas, o keleivių salonas – nykstamai mažas. Be abejo, tai tik įspūdis – ne veltui prototipas ir pavadintas „Impression“.

Vietos salone keturiems tikrai pakanka. Juk plotis – 1,8 metro – yra toks pat, kaip „Mercedes Benz S-Klasse“. Beje, dauguma automobilio agregatų pasiskolinti iš „Mercedes-Benz CL 65 AMG“, tad palyginimai prašosi savaime.

Automobilio kėbulas – erdvinis iš vamzdžių suvirintas karkasas su grindų plokšte ir kevlariniais išoriniais elementais. Didžiulio stiklinio stogo šviesos pralaidumą vairuotojas gali keisti pats. Įdomus kėbulo autorių sprendimas – vienodu stiliumi smailėjantys ir „krentantys žemyn“ variklio gaubtas ir kėbulo galas. Negali nepastebėti ir meistriškai plonomis briaunomis padalintos priekinės dalies su oro paėmimo angas pridengiančiais tinkleliais. Apėjęs automobilį gale matai sumažintą falšradiatoraus kopiją – ji pridengia išmetimo vamzdį, išvestą tiksliai per galinio buferio centrą. Žodžiu, automobilis skirtingais rakursais atrodys kažkiek kitoks, o sulig kiekvienu žvilgsniu jo išorėje atrandi vis naują originalią detalę. O gal ir ne tiek originalią, bet atkartojančią prieš gerus 70 metų pagamintuose sportiniuose automobiliuose jau naudotus sprendimus.

Kad keleiviams būtų kuo patogiau įlipti, kupė durelės atsidaro senoviškai – prieš važiavimo kryptį. Prietaisų skydelis ir durelių apdaila pagaminti iš retos juodai baltomis juostelėmis dryžuotos Afrikoje augančio zebran medžio medienos, sudarydami nepakartojamą kontrastą su šviesia salono oda ir matinėmis metalinėmis apdailos detalėmis.

„Inteligentiška“ (suprask – elektronikos valdoma) nepriklausoma pneumatinė 22 colių skersmens ratų pakaba ir ilga – 3000 mm – bazė net važiuojant duobėta Maskvos gatvių danga „Russo-Baltique“ keleiviams sudarys sklendimo skraidančiu kilimu ar kita pasakiška transporto priemone įspūdį.

Tyliai gaudžiant V12 tipo „Mercedes Benz“ motorui (555 AG, 1000 Nm) automobilis, švelniai sūpuodamasis, atrodo, be jokių pastangų sklandžiai juda pirmyn. Šešialaipsnis „automatas“ veikia taip tiksliai, jog atrodo, kad pavarų dėžės automobilis iš viso neturi, o viskas priklauso vien nuo didžiulio variklio sūkių, kaip būdavo XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, klasikinių Les grandes routiers laikais.

Nemanau, kad šiuos kupė Maskvos firma norėtų prikelti iš užmaršties – tai, deja, neįmanoma – ir priminti pasauliui vienintelį stambesnį ikirevoliucinės Rusijos automobilių gamintoją. Greičiausia tikslas yra kitas – pasiūlyti šio pasaulio turtingiesiems naują, išskirtinį žaisliuką. Juk jei kur kas vėliau serijinę automobilių gamybą pradėję švedai turi savo superkarą Koenigsegg, tai nejau didžiulė Rusija nepajėgi pasiūlyti ko nors panašaus? Tegu ir ne Rusijoje, o Vokietijoje pagamintą, tačiau senu rusišku pavadinimu ir imperatoriškuoju dvigalviu ereliu priekyje ir gale padabintą išskirtinį automobilį!

Jo pristatymo Villa d‘Este metu jau atsirado žmonių, panorusių ir galinčių užsisakyti savo kolekcijai štai tokį Russo-Baltique Coupe. German Gerg GmbH apsiima pagaminti dar 10 superkaro egzempliorių su sąlyga, kad užsakovas įsipareigos sumokėti 1,4 milijono eurų ir turės kantrybės palaukti metus ar net pusantrų, kol svajonių automobilis bus surinktas ir išbandytas...

Jei bus nuspręsta jį gaminti, užsakymus rusiškam-vokiškam „superkarui“ priiminės oficialiosios firmos "A Level" atstovybės, kurias ji numato atidaryti Maskvoje, Monake bei viename iš arabų emyratų.