Italijos istorijos variklio laurai skiriami automobiliui

Tai – klausimas, kuris apninka kiekvieną, pirmąsyk atvykusį į šią sunkiai suvokiamą Pietų Europos šalį.

Kaip perprasti šalį, kuri Milane yra rafinuotos prabangos diktatorė, o Neapolyje – varginga išdžiaustytų skalbinių karalystė?

Kaip perprasti kraštą, kurio šiaurė nesusišneka su pietumis, nes kalba visiškai skirtingomis kalbomis?

Kaip perprasti valstybę, kurioje milijonieriai nesigėdija po gatves važinėti motoroleriais, o vos suduriantys galą su galu investuoja į madingą nertinį ir prabangius saulės akinius?

Perprasti kultūrinėmis, kalbinėmis ir ekonominėmis skirtybėmis pulsuojančią šalį iš tiesų nelengva.

Bet tam tikras „slaptažodis“ Italijai pažinti egzistuoja. Tai – burzgiantis mažas simpatiškas automobilis. „Fiat Cinquecento“.

Girdėjote, kad neseniai toks atnaujintas automobilio modelis ypač iškilmingai buvo pristatytas Turine?

Nesuprantate, kam ir kodėl skirta tokia išskirtinė pompastika?

Apskritai nesuprantate, apie ką čia aš kalbu?

Tada patarimas būtų toks: sėsti į „Cinquecento“ ir pamėginti nulėkti, pavyzdžiui, iš Milano į Neapolį. Gal tai padėtų norintiems iš esmės perprasti Italiją.

O jeigu tai pasirodytų neįveikiama užduotis, patarčiau bent jau pasidomėti šios mašinikės istorija ir poveikiu kelioms italų kartoms. Paaiškėtų daugybė įdomių dalykų.

Didžiuma automobilių – tai viso labo daugiau ar mažiau patogi transporto priemonė. Vairuotojai ją užmiršta vos nusipirkę naujesnę, greitesnę ir patogesnę.

Tiesa, kai kurie automobiliai vis dėlto patenka į istoriją dėl išskirtinių technologinių naujovių, kurios vėliau tampa privalomos visiems.

Tačiau yra automobilių, kurie nepavaldūs laikui ir technikos pažangai.

Jie, užuot tapę istorijos ir vartojimo produktu, patys kuria istoriją ir žmonių likimus.

Šie automobiliai taip giliai įsigraužia į kolektyvinę atmintį, nuotraukų albumus, kino filmus, kad tampa neištrinamais laiko ženklais.

Patys šalies žmonės teigia, kad šiuolaikinę Italiją sukūrė ne Dievas, o „Fiat Cinquecento“. Skamba stabmeldiškai, tačiau XX amžiaus Pietų Europos istorijoje šis burzgiantis aparatas tapo savotišku kulto objektu, kurį garbina kelios kartos.

Prieš 50 metų, kai atsirado „Fiat Cinquecento“, Italija buvo karo nualinta skurdi žemės ūkio valstybė.

Labai neturtingų valstiečių ir labai turtingų žemvaldžių aristokratų kraštas.

1975-ųjų rugpjūčio 4 dieną, kai nuo konvejerio nuriedėjo paskutinis „Cinquecento“, Italija jau buvo vadinamojo „ekonominio bumo“ valstybė.

Šią vasarą, kai koncernas „Fiat“ pristatė antrąją, atnaujintą, „Cinquecento“ versiją, Italija yra stipriausių pramoninių pasaulio valstybių aštuntuke.

Ji tapo mados ir dizaino diktatore, daugelio vartojimo, gyvenimo būdo tendencijų kūrėja.

Keliai Italijoje buvo ir iki „Cinquecento“. Bet jie vedė ten, kur norėjo Romos imperatoriai, o ne XX amžiaus italai.

Šeštajame dešimtmetyje kelionė iš San Remo į Neapolį senuoju Romos imperijos plentu „Via Aurelia“ buvo odisėja, kurios trukmė ir nuotykiai – visiškai nenuspėjami.

Iki „Cinquecento“ Italijoje nebuvo vidutinės gyventojų klasės. Buvo tiktai „ricchi e poveri“ – turtuoliai ir vargšai, pilys ir skalbiniai gatvėse.

Nebuvo masinių vasaros atostogų prie jūros, nebuvo demokratiškos galimybės judėti individualiai – „važiuoju, kada noriu, važiuoju, kur noriu“. Nebuvo to, kas šiandien vadinama judėjimo laisve.

Tiesa, jau tada buvo „Ferrari“, „Alfa Romeo“, „Maserati“. Tačiau šie prabangūs aristokratų žaisliukai neturėjo jokios įtakos kasdieniam žmonių gyvenimui. Iki „Cinquecento“ Italijoje nebuvo net padoraus degalinių tinklo.

1957-aisiais Turino automobilių dizaineris Dante Giacosa sukūrė „Cinquecento“. Tai buvo nauja neregėtos iki tol paskirties mašina – automobilis visiems.

Dviejų cilindrų, oru aušinamas 18 AG galios variklis buvo skirtas vežti du žmones – vairuotoją ir keleivį beveik trijų metrų ilgio kėbule, kuriame dar tilpo 70 kilogramų bagažas.

Automobilio kaina – apie 490 tūkstančių lirų (skaičiuojant liros kursu, buvusiu įvedant eurą, – maždaug 250s eurų, 863 litai).

Šiam mažam ir pigiam automobiliukui teko istorinė misija – pakeisti Italiją. Ir Italija pasikeitė.

Pirmiausia pasikeitė vartojimo ir gyvensenos įpročiai. Italai užsigeidė judėjimo laisvės, todėl puolė masiškai pirkti automobilius.

Šį procesą atspindi skaičiai.

1950 metais tūkstančiui gyventojui teko vos 6 automobiliai.

1960-aisiais, pradėjus gaminti „Fiat Cinquecento“, jau buvo 32, po dešimtmečio – 167, 1980-aisiais – 330 automobilių tūkstančiui gyventojų.

Šiandien Italija pagal automobilių skaičių 1000 gyventojų lenkia JAV, Vokietiją, Japoniją ir yra antra ES po Liuksemburgo.

Kai buvo pagamintas paskutinis iš 3 893 294 „Cinquecento“, Italija jau buvo visiškai kita valstybė.

Buvo sukurtas modernus autostradų tinklas. Atsirado daugybė šviesoforų ir pirmosios automobilių spūstys miestuose.

Praūžė „Dolce vita“ – elegantiškų ponių ir ponų maudynių fontanuose – sezonas.

Atsirado vartojimo poreikis. Atsirado mada ir pirmieji elegancijos židiniai Romoje bei Milane. Susiformavo vidurinio sluoksnio gerovės kultūra.

Italai ilgesingai prisimena „Cinquecento“ pasirodymo metus.

„Mano gyvenime „Cinquecento“ sutapo su vestuvėmis ir pirmosiomis šeimos išvykomis prie jūros, – „Lietuvos rytui“ pasakojo 53 metų Rosa Eusenia, dirbanti Turine valstybės tarnautoja. – Iki tol važiuoti atostogauti savo automobiliu prie jūros buvo fantastika, tiktai turtuoliais gimusiems prieinamas malonumas“.

Rosai, kaip ir daugeliui jos kartos moterų, „Cinquecento“ tapo efektingu emancipacijos įrankiu.

„Tais laikais į darbą važinėdavo tik turtuoliai. Ir, žinoma, tik vyrai. Aš susitaupiau, nusipirkau „Cinquecento“ ir ėmiau į darbą važinėti automobiliu. Kurį laiką sankryžose vyrai išpūtę akis žiūrėdavo į mane, į automobilį. Paskui moteris prie vairo tapo įprastu dalyku“, – prisimena Rosa.

Panašiai kalba ir 48 metų Paolo Grassano, dėstantis gamtos mokslus Turino licėjuje.

„Tai buvo pirmasis automobilis, kurį išmokau vairuoti, – sakė pedagogas. – Juo pirmąkart išvykau į užsienį – į Prancūziją. Žinoma, važiuojant keturiese trijų metrų ilgio mašinoje gerokai įskausdavo kojas ir nugarą. Na, ir kas – pro „Cinquecento“ langą pamačiau visą Europą“.

„Vairuoti „Cinquecento“ anaiptol nebuvo vaikų žaidimas. Reikėjo mokytis vadinamosios „dvigubo smūgio“ technikos“, – prisimena P.Grassano.

Mažame automobilyje nebuvo pavarų sinchronizatoriaus, todėl perjungiant pavaras tekdavo du kartus minti sankabos pedalą. Neišmokusieji to „dvigubo smūgio“ pedalu labai greitai išgirsdavo siaubingą byrančios greičių dėžės džeržgesį.

Šiam Turino gyventojui ir kelioms „Cinquecento“ kartoms automobiliukas su apvaliais žibintais, panašiais į smalsiai į pasaulį žvelgiančio vaiko akis, buvo ne tik judėjimo laisvės, bet laisvės apskritai simbolis. Pirmiausia – papročių ir seksualinės revoliucijos ženklas.

Statistikos institutai neskelbia, kiek Italijos piliečių buvo pradėta ant „Cinquecento“ sėdynių. Žinoma, ne vienas ir ne dešimt.

„Sėdę į automobilį pajusdavome svaiginančią laisvę, kuri baigdavosi svaiginančia meile, skambant „The Beatles“ dainoms.

Tiesa, mylėtis „Cinquecento“ – nelengva. Nei tada, nei juolab šiandien. Panašu į sudėtingus „Kama Sutros“ susirangymo pratimus“, – juokavo licėjaus dėstytojas.

Tai buvo „Cinquecento“ epocha. Pirmųjų vairavimo įgūdžių, bohemiškų kelionių, nevaržomos meilės, studentiškų protestų metai.

Juos įprasmino ir amžininkai – Bernardo Bertolucci filmas „Paskutinis tango Paryžiuje“, Federico Fellini „Amarcord“.

Automobilis tapo neatskiriamu šiuolaikinės būties atributu. Ne tik patogaus gyvenimo, bet ir greitos mirties palydovu.

„Cosa Nostra“ prokurorą Giovanni Falcone nužudė tuo metu, kai jis važiavo „Lancia“.

Jo įpėdinis Paolo Borsellino išlėkė į orą Palerme drauge su šarvuotu „Fiat“.

Ekspremjeras Aldo Moro taip pat buvo rastas negyvas automobilio bagažinėje.

Šias dramatiškas Italijos istorijos akimirkas „Fiat“ įtraukė į trumpą, bet menišką klipą, kuris pateikia seriją vaizdų, įprasminančių pusę amžiaus visos šalies ir „Cinquecento“ istoriją.

„Tam tikri žmonės, tam tikri daiktai prisiriša prie mūsų savaime ir neatsiejamai. Palaiko mus, kad galėtume išreikšti save. Suteikia mums galimybę būti savimi.

Ir jeigu jie yra svarbūs, vadinasi, jie įprasmina pasaulį, kuris nuolatos keičiasi. Tai reiškia, kad šitie daiktai priklauso mums visiems ir niekam atskirai“, – apibūdino „Cinquecento“ likimą „Fiat“ vadovas Sergio Marchionne.