Lrytas.lt skaitytojams - premjerui Gediminui Kirkilui, Susisiekimo ir Kultūros ministerijoms bei Kultūros paveldo departamentui skirtas atviras laiškas dėl istorinių transporto priemonių išsaugojimą ir jų naudojimą rehlamentuojančių teisės aktų:
Istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacija „Retromobile“, Dzūkijos senovinės technikos klubas, Lietuvos senovinių automobilių ir motociklų mylėtojų asociacija, tęsiančios antikvarinės technikos mylėtojų judėjimo ,,Rieduva“ veiklą (toliau senovinės technikos visuomeninės organizacijos– STO) vienija asmenis, ieškančius, restauruojančius ir visuomenei pristatančius išsaugotus technikos istorijos paminklus – automobilius ir motociklus (senesnius nei 30 metų).
Vienas pagrindinių šių visuomeniniais pagrindais veikiančių organizacijų tikslų – suburti, suvienyti senovinių transporto priemonių savininkus, valdytojus, mylėtojus ir kitus joms neabejingus žmones, institucijas, rūpintis senovinės technikos restauravimu, sutvarkymu ir išsaugojimu, kad ji netaptų beverčiu metalo laužu, taip pat drauge spręsti kylančias problemas.
Populiarinant istorines transporto priemones STO organizuoja įvairius renginius, leidžiami leidiniai šia tematika, bendradarbiaujama su užsienio šalių senovinę techniką puoselėjančiomis visuomeninėmis organizacijomis keičiantis informacija, patirtimi, rengiamos konferencijos, seminarai, taip pat vykdoma plati švietėjiška veikla, nes nemažai senovinės technikos mylėtojų neretai vien dėl žinių trūkumo netinkamai rūpinasi šio istorinio paveldo išsaugojimu. Visa tai atliekama antikvarinę techniką puoselėjančių visuomeninių organizacijų narių lėšomis.
Renginiuose antikvarinės technikos paradai ir ekspozicijos susilaukia didžiulio žmonių susidomėjimo, šiuos renginius plačiai nušviečia Lietuvos ir užsienio žiniasklaida. Tokie renginiai tampa stimulu įvairaus amžiaus žmonėms pradėti domėtis senovine technika, o per ją – ir valstybės istorija. Istorijos pažinimas ugdo meilę Tėvynei, o susidomėjimas technikos istorija, jos restauravimu didina jaunų žmonių užimtumą ir tampa viena iš paskatų pasilikti šalyje, visuomenė skatinama ne barbariškai naikinti, o puoselėti senovinę techniką, saugoti istorinį paveldą.
Jau yra susiklosčiusi tradicija vykti į panašaus pobūdžio renginius užsienio valstybėse (dažniausiai – į Latviją ir Lenkiją), kur tenka atstovauti Lietuvai ir formuoti tarptautinę nuomonę apie Lietuvos visuomenės, valstybės ir valdžios požiūrį (deja, dažnai labai besiskiriantį nuo įprasto Europos Sąjungoje) į technikos paveldą.
Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje vis dar nėra teisės aktų, reglamentuojančių antikvarinių transporto priemonių registravimą, apskaitos vykdymą, draudimo, techninės apžiūros ypatumus ir kt. Paradoksas, tačiau joms taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir kasdienio naudojimo transporto priemonėms: draudimas, techninė būklė, techninė apžiūra kartą per dvejus metus ir kt. Asmuo, įsigijęs restauruotiną nevažiuojančią transporto priemonę, yra priverstas registracijos metu ją apdrausti, nors realiai ji išvažiuos į gatvę po daugelio mėnesių ar net metų.
Reikalaujama nepagrįstai didelių draudimo įmokų už transporto priemonę, kuri nėra eksploatuojama.
O juk senovinių transporto priemonių savininkai savo egzempliorius prižiūri ypač kruopščiai, laikydami juos greičiau istorine relikvija, nei transporto priemone. Tokie ir panašūs reikalavimai neskatina siekti išsaugoti senovinę techniką, net jei tai vienintelis, unikalus egzempliorius. Kasdieninio poreikio transporto priemonei keliami reikalavimai negali būti taikomi transporto priemonei, kuri iš garažo išvažiuoja vieną ar du kartus per metus – dalyvauti senovinės technikos parade, ir tai neretai lydima policijos eskorto.
Ypač didelį susirūpinimą mums kelia LR susisiekimo ministerijoje pradėtas svarstyti LR susisiekimo ministro 2003-04-18 įsakymo Nr. 3-275 „Dėl kelių transporto priemonių valstybinės techninės apžiūros atlikimo taisyklių“ pakeitimo projektas, pagal kurį numatyta, jog senesnėms nei 10 metų transporto priemonėms techninę apžiūrą bus privaloma atlikti kasmet. Teisės akto projektas nustatyta tvarka nėra paskelbtas, visuomenė su juo nėra supažindinta, todėl suinteresuotos visuomeninės organizacijos negali teikti šių taisyklių pakeitimų ar papildymų.
STO jaučia pareigą pareikšti savo poziciją šiuo klausimu, kadangi tai tiesiogiai susijęs su mūsų veikla ir puoselėjamais tikslais. Esame priversti konstatuoti, jog reikalavimas istoriniams, kultūrinę reikšmę turintiems automobiliams, motociklams techninę apžiūrą atlikti kasmet menkina šių transporto priemonių savininkų požiūrį į savo valstybę. Didžioji dalis jų turimos technikos yra tvarkinga, nuolat prižiūrima; tedalyvauja paraduose, ekspozicijose ir tėra eksploatuojama tik sausuoju metų laikotarpiu – nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens, per šį sezoną teįveikdama ne daugiau 1000 km. Savaime suprantama, jog ir senovinei technikai turi būti keliami tam tikri reikalavimai, tačiau turi būti atsižvelgiama į realią jos paskirtį. Be jokios abejonės, turi būti atliekama ir šios technikos techninė apžiūra, tačiau ar kasmet?
Didelį nerimą mums kelia ir 2007 m. rugpjūčio 8 d. LR Vyriausybės posėdyje ministro pirmininko G.Kirkilo pareikšta nuomonė dėl transporto priemonių savininkų apmokestinimo, įvedant didesnį mokestį senoms (taigi, matyt, tuo pačiu ir antikvarinėms – istorinėms) transporto priemonėms. Nesigilindami į tai, kad Vyriausybė „užmiršo“, jog šį mokestį gyventojai jau seniai moka, pirkdami degalus, esame priversti konstatuoti, kad jo įvedimas būtų dar vienas įrodymas, jog technikos paveldas Lietuvoje, kitaip nei kitose išsivysčiusiose šalyse, valstybiniu lygmeniu ne puoselėjamas, o priešingai – kryptingai naikinamas. Tačiau, viliamės, kad Ministras Pirmininkas, profesiškai likdamas artimas technikos restauravimo ir išsaugojimo judėjimui, vis dėlto atsižvelgs į Europos šalių praktiką. Šio tikslo siekia ir senovinę techniką puoselėjančios visuomeninės organizacijos. To paties požiūrio lauktume ir iš Susisiekimo ministerijos.
Senovinę techniką puoselėjančios visuomeninės organizacijos yra pasirengusios pradėti aktyvias diskusijas ir dalyvauti darbo grupėse šiems aktualiems klausimams spręsti. Kaip suinteresuoti visuomenės atstovai esame pasiruošę dalyvauti tobulinant minėtąjį teisės aktą bei rengiant naujus, reglamentuojančius techninio istorinio paveldo išsaugojimo klausimus. Siūlome suvienyti valstybės ir visuomenės pastangas sprendžiant šiuos opius klausimus ir valstybės institucijų lygmenyje įteisinti istorinės transporto priemonės sąvoką bei priskyrimo šiai kategorijai metodiką. Tai padarius, būtų galima pakeisti valstybės požiūrį į istorinę techniką kaip reikšmingą istorinio paveldo dalį, atitinkamai pertvarkant įvairius teisės aktus ar rengiant naujus.
Viliamės, jog ši mūsų iniciatyva neliks be atsako ir peraugs į prasmingą bendradarbiavimą, kad suvieniję pastangas rastume būdų, kaip išsaugoti unikalias istorines transporto priemones – Lietuvos kultūros paveldo dalį.