Čia beveik nėra šalikeles užgriozdinančių didžiulių reklaminių skydų, pro kuriuos kartais neįmanoma įžvelgti šviesoforo.
Atvirkščiai – čia šviesoforai įkyriai lenda į akis. Jie kabo aukštai virš sankryžos.
Tai iš pradžių net klaidina: linija, prie kurios reikia sustoti, pasirodo esanti daug arčiau, negu tikiesi. Užtat šviesoforas visada puikiai matomas.
Taip pat Vankuveryje aukštai kabo ir gatvių pavadinimai, užrašyti didžiulėmis raidėmis. Taigi matyti iš tolo, į kurią gatvę reikia pasukti, ir netgi prastai miestą pažįstantis vairuotojas spėja persirikiuoti.
Taisyklės – liberalesnės
Kitas akivaizdus pranašumas, palyginti su kitomis šalimis, – kur kas liberalesnės taisyklės, suteikiančios vairuotojui daugiau laisvės. Pavyzdžiui, degant raudonam šviesoforo signalui visada galima sukti į dešinę.
Dar vienas malonus dalykas – galima sukti į kairę per dvigubą ištisinę liniją! Tokia linija tik draudžia lenkti priekyje važiuojančią transporto priemonę.
Taigi svetimšaliams vairuotojams tenka atsisakyti įpročio važiuoti kraštine kairiąja juosta, nes ja paprastai greičiau judama. Čia atvirkščiai – važiuojant šia juosta tenka stoti kone prie kiekvieno posūkio.
Greitkelių nenori
Tie stabčiojimai prie šviesoforų ir sankryžų perša mintį, jog XXI a. jau galima būtų per Vankuverį nutiesti šiuolaikinę magistralę be sankryžų.
Kadangi Vankuveris – šiuolaikiškas porą milijonų gyventojų turintis miestas, kuriame, pavyzdžiui, visur diegiamas belaidžio interneto tinklas, tai, kad čia nėra magistralių, glumina.
Įdomiausia, jog Vankuverio gyventojai į tai žiūri dvejopai.
Viena vertus, garsus kanadiečių rašytojas, Vankuveryje gimęs Douglasas Couplandas taikliai pasakė: „Jeigu aš kur nors negaliu nuvažiuoti mašina, man apskritai ten nereikia vykti“.
Kita vertus, miesto gyventojai sąmoningai pasirinko, kad magistralių nebūtų.
1960 metais, kai automobilių skaičius ėmė didėti neregėtais tempais, Vankuverio valdžia pradėjo projektuoti magistrales, kertančias miestą iš vieno galo į kitą. Projektuotojai siūlė paprasčiausiai nušluoti nuo žemės paviršiaus kai kuriuos gyvenamuosius rajonus. Tačiau prieš tokį projektą sukilo gyventojai.
Nuo to laiko Vankuveryje ne sykį buvo rengiami referendumai, ar reikia miestui magistralių, ir kiekvienąsyk jo gyventojai ištardavo „ne“. Kodėl?
Svarbiausia priežastis – Vankuveris per daug gražus, kad jį būtų galima gadinti estakadomis ir kitomis „naujovėmis“.
Kai leidiesi nuo kalvos tiesia kaip strėlė gatve ir matai dangoraižius, apsuptus dviejų įlankų ir snieguotų kalnų, pradedi suprasti, kodėl Vankuveris laikomas vienu gražiausių pasaulio miestų.
Pareigūnai dirba slaptai
Bet Vankuveris turi vieną savybę, labai primenančią mūsų šalį. Tai – krūmuose pažeidėjų tykantys inspektoriai.
Tačiau nors Kanados pareigūnai ir tūno pasaloje, jie kyšių iš vairuotojų neima.
Čia verta papasakoti atvejį, nutikusį vienam vairuotojui.
Policijos karininkė iššoka iš už elektros transformatorinės, stovinčios prie pat gatvės, ir puola prie jo mašinos. Ranka ji rodo į šalikelę. Kai vairuotojas sustoja, pareigūnė klausia, ar jis matė „Stop“ ženklą.
Vairuotojas pripažįsta ženklą matęs. Tačiau jis dar bando paaiškinti, kad kelias buvęs tuščias, todėl nebuvo ko sustoti.
Pareigūnės tai nedomina. Paėmusi vairuotojo pažymėjimą ji nueina į savo mašiną, o grįžusi atiduoda kvitą su 165 Kanados dolerių (380 litų) bauda.
Vėliau vėl eina į savo postą už transformatorinės, kur jos niekas nemato. Vairuotojas net nespėja nuvažiuoti, kai ji iššoka vėl ir stabdo kitą auką.
Tokios slaptos pasalos Kanadoje gana paplitusios. Skirtingai nei kitose šalyse, policininkai neprivalo važinėti specialiai paženklintais automobiliais.
Toks policijos elgesys sukelia atsakomąją reakciją. Mokėti baudą iš karto Kanadoje nepriimta. Užuot tai darę, vairuotojai paprastai kreipiasi į teismą. Patarimų, kaip imtis teisminės procedūros, galima rasti netgi kitoje baudos lapelio pusėje.
Parengė Rimas Mažuolis