Sakoma: Lietuva – mirtininkų, lenktynininkų-kamikadzių valstybė. Kiekvienas pasibaigęs ilgasis savaitgalis neišvengiamai bus aplaistytas keliuose užmuštų žmonių krauju ir jų artimųjų ašaromis. Viena, su kuo nesusitaikė po Lietuvos kelius „nardantys ereliai“ yra faktas, kad jie yra vieni blogiausių vairuotojų Europoje.
Taip, mielieji Lietuvos vyrai (ir, daug rečiau, moterys), jaunystės treniruotės su sovietiniais „viliukais“, „emkomis“ išraitytos „aštuoniukės“, mitrumas pereiti nuo „šeštuko“ prie „devintuko“ ir nuo „golfuko“ prie „Audi“ neturi nieko bendro su kultūra ir supratimu, kad žmogaus gyvybė vis dėlto šį tą reiškia.
Užsienyje pagyvenę lietuviai, paragavę kitokio vairavimo ir kitokios kultūros skonio, ne kartą yra mėginę rasti logišką paaiškinimą, kas vis dėlto lemia karą keliuose.
Gal dėl to kaltas lietingas klimatas? Gal – netikusios Kelių eismo taisyklės, kuriose kai kurie ženklai primena ne žmogaus patogumui sukurtą simbolį, bet tyčia vairuotoją suklaidinti turintį ateivių nupieštą rebusą? Prastas kelių apšvietimas? Seni automobiliai? Kyšininkaujantys policininkai?
Kažkas mėgino kaltę suversti siauriems keliams, dar kiti – nepatyrusiems vairuotojams ir, žinoma, išsižiojusioms moterims, kurios apskritai nesutvertos „aukštajam pilotažui“ – kelionei nuo namų iki parduotuvės.
Vis dėlto visuomet sugrįžtama prie to paties: kaip ir kiekvieną karą, taip ir karą keliuose sukelia tai, kas verda žmonių galvose. Panašu, kad atsisėdus prie automobilio vairo ten dedasi ne kažin kas. Visas kitas mintis į šalį nustumia primityvi agresija ir įsivaizdavimas, kad vairuoti – tai ne saugiai nusigauti iš taško A į tašką B, bet parodyti aplinkiniams metalinėje dėžutėje išsidrėbusį savo ego pačiame jo bjaurume.
Vienoje lietuviškoje šventėje netoli Čikagos teko matyti trispalvėmis išpuoštą automobilį, kurio pagal užsakymą padarytas numeris skelbė: PYZDEC. Lietuviška tapatybė, įtvirtinta rusišku keiksmu tūkstančius kilometrų nuo tėvynės nutolusioje Amerikoje. Kaimietiško kietumo ženklas, atsivežtas ir išpuoselėtas imigrantų šalyje.
Kaip “gudru”: kvailas amerikietis nesupras, o savas lietuvis įvertins šios transporto priemonės savininko kietumą. „Ei, atsargiai, už vairo – ne bet kas. Kas yra, nesupranti? Žiūrėk man, o tai bus tau p…ec“, – rėkte rėkia šis užrašas.
Tokį požiūrį išsiveža nemažai po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių. Škotai ir britai baisisi vairuotojais iš Lietuvos ir Rytų Europos. Internete angliškai skaitantieji gali rasti nemažai, švelniai tariant, kritiškų pastabų lietuvių vairuotojų atžvilgiu.
„Vairuotojai Vilniuje stato automobilius taip, tarsi labai norėtų į tualetą – pameta savo transporto priemonę bet kaip ir bėga“, – rašo vienas interneto lankytojas. „Lietuvių vairuotojai yra ištroškę kraujo ir visiškai išprotėję“, – savo internetiniame dienoraštyje komentuoja populiaraus Europoje turistinio leidinio „In Your Pocket“ leidėjai. „Abejoju, ar situacija artimiausiu metu pasikeis, – reiškia savo nuomonę Lietuvoje gyvenantis amerikietis, kurio žmonos ir vaikų vos neužmušė lietuviai vairuotojai. – Problemos šaknys – dėmesio ir užuojautos kitiems stoka. Tai nėra tie dalykai, kuriuos lengva pakeisti.“
Toliau tas pats amerikietis piktinasi, kad atkreipus dėmesį į neatsakingų vairuotojų elgesį, beveik visi jie iki pamėlynavimo įrodinėja, kad yra patys geriausi pasaulyje. Pagal savo vertinimo skalę – iš tiesų. Lietuvoje geras vairuotojas yra tas, kuris ne tik nepadės kitam kelyje, bet stumte nustums greta važiuojantį, jei tik galės. Ir dar būtinai aplenkdamas parodys nepadorų gestą. Še tau, vargšeli, dar tu trukdysi tikram vairuotojui.
JAV geras vairuotojas yra tas, kuris vairuoja saugiai, nekelia problemų kitiems ir, reikalui esant, padeda nelaimės ištiktam eismo dalyviui. Kai mano pažįstamą amerikietę, važiuojančią dviračiu, Čikagos centre partrenkė automobilis, susidarė eilė norinčių jai padėti, nors merginai nieko baisaus nenutiko – ji atsipirko keliais nubrozdinimais ir dideliu išgąsčiu. Negana to, pati dviratininkė buvo kalta.
Nors vairuotoja nė nemėgino sprukti, atsirado bent keli paslaugūs praeiviai, dėl visa ko užsirašę merginą partrenkusio automobilio numerį. Automobilio vairuotoja dviratininkę su visu purvinu dviračiu parvežė namo ir primygtinai siūlė dėl visa ko nuvežti pasitikrinti į polikliniką.
Ir visa tai įvyko didmiestyje, kur pasitaiko visko, o nemandagių vairuotojų daugiau nei mažame miestelyje ar priemiestyje, kuriuose gyvenimas daug lėtesnis, o žmonės – daug paslaugesni.
Gyvendami šalyje, kur automobilis dažnam yra būtina priemonė pasiekti darbovietę, o ne žaisliukas pasirodyti kaimo šokiuose, dauguma į JAV atvykusių lietuvių gana greitai prisitaiko prie vietinių papročių ir taisyklių. Be to, Amerika – per didelis tautų katilas, kad vieni lietuviai sugebėtų sukelti didesnių problemų. Pakanka mažus Kalifornijos miestelius terorizuojančių niekada gyvenime vairuotojo pažymėjimo neturėjusių meksikiečių, kurie vairuoti mokosi tiesiog iš savo klaidų kelyje.
Čia baudos už neatsakingą elgesį prie vairo ar vairavimą išgėrus nėra žvėriškos, bet pakankamos, kad nors kiek sveiko proto turintis žmogus susimąstytų. Sudėjus baudas, automobilio nutempimą, advokato ir teismo išlaidas bei priverstines išeigines vairavimas išgėrus nesunkiai gali atsieiti 10 tūkst. dolerių.
Be baudų, kiekvienam normaliam visuomenės nariui, nuteistam už vairavimą apsvaigus, gresia gėda prieš darbdavį, kaimynus ir pažįstamus. Dirbantiems atsakingesnį darbą toks teistumas gali baigtis mandagiu „sudie“ iš darbdavio lūpų.
Žinoma, kad tiek patys amerikiečiai, tiek vietiniai lietuviai nevengia vairuoti išgėrę.
Tačiau posakis „prisigėrei, būk savo vietoje“ Amerikoje daug dažniau imamas už gryną pinigą. Taurelę kitą išlenkęs pilietis tylutėliai lėtutėliai mėgina parsliūkinti namo policijos nesustabdytas. „Formulės“ pilotu pasijutę girtuoklėliai Lietuvoje lekia kaip išprotėję prastai apšviestais kaimų keliūkščiais ar skuba barokinės sostinės gatvelėmis, kuriose net ir pėstiesiems patogiai prasilenkti ne visada užtenka vietos.
Su tokiu požiūriu į visą aplink juos esantį pasaulį Lietuvos keliais važinėja dešimtys tūkstančių vairuotojų. Tokio požiūrio rezultatai – krepšeliai pakelėse ir rankomis skėsčiojantys visuomeninių akcijų, skatinančių užbaigti karą keliuose, organizatoriai. Būtent tokį požiūri pakeisti sunkiausia, nes ant kitų žmonių „nusispjovęs“ pilietis yra aklas ir kurčias. Jo reakcija į viską – „P…ec“ didžiosiomis raidėmis.