Gulėti prie jūros ar viešbučio baseino sostinės merui V.Navickui nepatinka. Su žmona Jolanta jiedu vertina aktyvų poilsį.
Prieš ketverius metus pora motociklu apvažiavo Skandinaviją, prieš trejus – Maroką Afrikoje, pernai keliavo iki Paryžiaus.
„Vėjas galvoje ir ausyse – tokios atostogos geriausios”, – sakė V.Navickas.
Atostogoms ant motociklo ištikimas ir muzikos klubo „Tamsta” vadovas Arvydas Skernevičius su žmona Nijole.
Vilnietis su šypsena prisimena, kaip prieš 28 metus su žmona motoroleriu išsiruošė į povestuvinę kelionę po Baltijos šalis.
„Nuo tada ir susirgau kelionių motociklu liga”, – juokėsi A.Skernevičius.
Todėl, praėjusią žiemą sulaukęs V.Navicko pasiūlymo keliauti po Turkiją, Siriją ir Libaną, Arvydas pradėjo planuoti sudėtingą kelionę.
Kelionės tikslas – ne tik sukarti kuo daugiau kilometrų, bet ir apžiūrėti nematytų šalių žymiausias vietas.
Kadangi baikeriai nusprendė iš anksto neužsisakyti nakvynės vietų, kelionė buvo dar ekstremalesnė.
Už tai, kad vakare pasiektų nors kokį viešbutėlį, atsakingas buvo kelionės kapitonas A.Skernevičius.
Jam teko rodyti kelią, analizuoti žemėlapius, braižyti maršrutą.
A.Skernevičius neslėpė šiek tiek bijojęs, kad ilga ir sudėtinga kelionė su iki tol menkai pažįstamais žmonėmis gali baigtis pykčiais.
Tačiau baikeriams visos kelionės metu pavyko išvengti konfliktų.
„Dykumos, kalvos kelia nepaprastą įspūdį. Kai matai 10 kilometrų kelią į priekį – nepakartojama.
Keliaudamas motociklu geriau jauti gamtą, užuodi visus kvapus”, – tokių kelionių privalumus dėstė Vilniaus meras V.Navickas.
A.Skernevičius juokėsi, kad, nepaisant visų sunkumų, keliauti motociklais apsimoka. Motociklas suryja ne tiek daug benzino, kiek automobilis.
Be to, važiuojant motociklu akiračio neriboja automobilio langai.
Neapsikrauni daiktais. Neprisiperki svečiose šalyse nereikalingų niekučių, nes nėra jų kur sutalpinti.
Taip pat visiškai atitrūksti nuo kasdienių rūpesčių. Mobilusis telefonas veikia ne visur, o kompiuterio į tokias keliones net neimi.
Vyrai lyg susitarę tvirtino, kad didžiausias išbandymas keliaujant motociklu po Turkiją, Siriją ir Libaną – nežmoniškas karštis.
Oro temperatūra nekrito žemiau 40 laipsnių karščio.
Tokioje kaitroje vilkėti odines liemenes turėtų būti nepakeliama. Bet be jų baikeriai nejudėjo iš vietos.
„Motocikluose laikomas vanduo įšildavo iki tokio karščio, kaip mano rytais geriama arbata. Juokavome, kad ant motociklų sėdynių galėtume kepti kiaušinius.
Ši kelionė tikrai nebuvo lengva. Bet ant motociklo atgyja sparnai”, – šypsojosi sostinės meras.
Dar vienas iššūkis, su kuriuo teko susidoroti baikeriams, – tų šalių vairuotojų vairavimo maniera.
„Turkijoje visi – šumacheriai. Visi skuba, lenkia. Atrodo, kad jie visi kažkur vėluoja.
Sirijoje visi labai draugiški: sveikinasi, pypsi, žybsi šviesomis, mojuoja. Iš pradžių tai glumino.
Buvo sunku suprasti – ar tu blogai važiuoji, ar reikia trauktis iš kelio”, – pasakojo V.Navickas.
Po alinančios dienos kiekvienas vakaras prie vakarienės stalo keliautojams atrodė ypatingas.
„Kai vakarais galėdavome atsipalaiduoti, džiaugdavomės, kad vis dėlto gyvenimas labai geras”, – juokėsi sostinės meras.
Baikerių kelionė prasidėjo Stambule. Į šį Turkijos miestą keliautojai iš anksto buvo išsiuntę motociklus.
Atsiimdami savo „plieninius žirgus” baikeriai susidūrė su pirmaisiais nemalonumais – formalumų tvarkymas užtruko kelias valandas.
Būtent dėl lėto darbo lietuviams blogiausią įspūdį paliko Turkijos, Sirijos ir Libano pasienių muitinės.
Ten keliautojai jautėsi lyg sugrįžę į praeitį, kai pasienio postuose tekdavo praleisti ištisą pusdienį.
Greičiau išvažiuoti iš Stambulo baikeriams sutrukdė ne tik didžiulės eismo grūstys, bet ir tai, kad niekur nerado kortelės, kuria galima sumokėti už greitkelius.
Pirmąjį greitkelio patikros punktą lietuviai pervažiavo tik su vietinio baikerio pagalba. Jis leido pasinaudoti savo kortele.
Prie kito patikros punkto teko nemažai sumokėti jaunam kortelių perpardavinėtojui.
Keliaudami iš Turkijos Sirijos link baikeriai užsuko į prie Nevšechyro miesto įsikūrusį Geremės miestelį.
Į UNESCO paveldo sąrašą įtraukto miestelio apylinkėse nuo senų senovės žmonės gyveno kalnų uolose. Baltose uolienose buvo įrengti ištisi miestai.
V.Navickas juokėsi prisiminęs nakvynę Turkijos gilumoje, kalnuose esančiame Pinarbašio kaimelyje.
Vakare kaimelis lietuviams pasirodė jaukus ir ramus. Tačiau naktį dauguma keliautojų pasigailėjo nusprendę jame apsistoti.
„Pavakare ramus kaimelis naktį tapo tikru pragaru. Ramadano besilaikantys turkai dieną negali valgyti ir gerti. Tačiau sutemus prasideda linksmybės, trunkančios iki aušros.
Todėl į mūsų viešbučio restoraną naktį suvirto viso kaimelio ir aplinkinių kaimų gyventojai.
Automobiliai zujo be perstojo, kažkas rėkė per garsiakalbius, nenutilo muzika”, – pasakojo A.Skernevičius.
Todėl rytą gerai išsimiegoję Navickai nesuprato, kodėl kiti bendražygiai pajuodusiais paakiais.
Po sunkios kelionės per kalnus motociklininkai kirto Turkijos ir Sirijos sieną. Sirija pasitiko 47 laipsnių karščiu ir visai kitais vaizdais.
Vargingesnėje nei Turkija Sirijoje prastesni, duobėti keliai. Viskas kur kas pigiau.
Pavyzdžiui, benzinas Sirijoje perpus pigesnis nei Lietuvoje ar Turkijoje. Pigesnis ir maistas, nakvynė.
Sirijoje mažiau ir turistų. Gal todėl vietiniai kur kas draugiškesni nei turistų išlepinti turkai.
Neįprastą keturių „Harley-Davidson” motociklų kortežą sirai palydėdavo sveikinimo šūksniais.
„Sirijos žmonės man paliko didžiausią įspūdį. Tokių nuoširdžių, draugiškų žmonių kitose šalyse neteko sutikti”, – prisipažino V.Navickas.
Dar prieš išvykdami iš Lietuvos motociklininkai buvo nusprendę užsukti į antrą pagal dydį Sirijos miestą Chalepą.
Tarp Viduržemio jūros ir Eufrato upės išsidėsčiusio miesto klaidaus senamiesčio centre – ant piliakalnio viršūnės iškilusi Chalepo citadelė.
Manoma, kad ši didelė tvirtovė – viena seniausių ir didžiausių pilių pasaulyje.
Chalepas garsėja kaip vienas konservatyviausių Sirijos miestų. Ten itin griežtai laikomasi arabų tradicijų.
Chalepo turguje lietuviai stebėjosi, kad, priešingai nei turkai, sirai netampo už rankų ir nesiūlo įsigyti jų parduodamų prekių.
A.Skernevičiui patiko Chalepo miesto idėja įrengti parduotuves po miestu esančiose katakombose.
„Matyt, parduotuvės taip įrengtos tam, kad pirkėjai apsisaugotų nuo lauke tvyrančio karščio”, – svarstė Arvydas, su siaubu prisimenantis eismą šiame mieste.
Chalepe eismas dar chaotiškesnis nei 10 milijonų gyventojų turinčiame Turkijos Stambule.
Važiuojant Sirijos dykumomis temperatūra įkaisdavo lyg pragare. Dažnai motociklai rodydavo, kad temperatūra siekia 50 laipsnių karštį.
Tokiu oru važiuoti motociklu – menkas malonumas. Tačiau visko patyrę keliautojai nesiskundė. Nuo karščio gelbėjosi degalinėse apsipildami vandeniu, valgydami arbūzus.
„Tradiciniai mūsų pietūs – arbūzas ir šviežiai kepta balta duona. Keisčiausia, kad išgėrę kelis litrus vandens mes sugebėdavome be sustojimo įveikti daugiau nei šimtą kilometrų”, – pasakojo V.Navickas.
Vilniaus merui nuostabą kėlė tai, kad net 47 laipsnių karštyje gali būti šalta. Pavyzdžiui, plaukiojant baseine, kurio vandens temperatūra 30 laipsnių šilumos.
Norėdami išvengti kaitros, motociklininkai stengėsi kasdien iš viešbučių pajudėti kuo anksčiau.
„Tamsoje važiuoti motociklu pavojinga. Todėl stengėmės išvažiuoti kuo anksčiau rytą. Bet juk atostogos.
Suplanavę iškeliauti šeštą ryto pajudėdavome tik po aštuonių”, – juokėsi V.Navickas.
Karščio sukeltas nuovargis bematant dingo, kai baikeriai pasiekė vieną pagrindinių savo kelionės tikslų – Palmyrą.
Oazėje dunksantis antikinis miestas traukia visus, kuriuos žavi senovinės šventyklos, dinastinės kapavietės, didingi rūmai.
Miestas sunkiai pasiekiamas, todėl senoviniai pastatai mažai paliesti civilizacijos ir išlikę geros būklės.
Iš senovinio miesto baikeriai pasuko Libano link.
Kelias dykumomis, kai aplinkui matai vien smėlį, prailgsta. Todėl užklydę į vienišą dykumos kolonėlę, saugomą kulkosvaidžiais ginkluotų kareivių, keliautojai apsidžiaugė.
Pasirodo, tokios saugos priemonės pasitelktos dėl to, kad vos už 150 kilometrų – Irakas.
Libane baikerius iš Lietuvos pasitiko kur kas laisvesni nei Sirijoje žmonės. Ilgai prancūzų įtakoje buvęs Libanas prieš beveik 70 metų tapo nepriklausoma valstybė.
Libanas galėtų būti turistų rojus. Čia ir jūra, kalnai, istoriniai objektai, skanus maistas.
Tačiau, pasak A.Skernevičiaus, viešint Libane jaučiasi, kad dar visai neseniai šalį alino pilietinis karas.
Sostinėje daug kareivių su automatais. Kalnų keliuose daugybė tikrinimo postų, juose – ginkluoti kareiviai. Laimė, lietuvių kareiviai nestabdė.
Kainos Libane gerokai didesnės nei Sirijoje, bet panašios į turkiškas ir lietuviškas.
Daugiau nei milijoną gyventojų turinčioje Libano sostinėje Beirute keliautojus priglaudė Baltijos šalyse libanietiškų kavinių tinklą turintis V.Navicko bičiulis.
Beirute sostinės meras ne tik poilsiavo, bet ir dirbo. Jis buvo susitikęs su Libano sostinės meru, apžiūrėjo Beiruto universitetą.
V.Navickas ir jo bendrakeleiviai susitiko su Beiruto lietuvių bendruomene, viešėjo Libano socialdemokratų partijos lyderio namuose.
Didelį įspūdį keliautojams paliko kedrų giraitės. Šis medis vietiniams – ypatingas. Jis pavaizduotas ir Libano vėliavoje.
A.Skernevičiui bene didžiausią įspūdį padarė Džeitos grotos stalaktitų klinčių urvai.
50 metrų aukščio ir 5 kilometrų ilgio urvai – vienas įspūdingiausių gamtos kūrinių Artimuosiuose Rytuose.
Baikeriai užsuko ir į romėnų įkurtą Biblo miestą. Jis laikomas vienu seniausių pasaulyje nuolat gyvenamų miestų.
Ištrūkę iš didžiulių Beiruto spūsčių, keliautojai Viduržemio jūros pakrante vyko Sirijos link.
Kurortiniame Sirijos Latakijos mieste, viešbutyje ant jūros kranto, apsistoję karščio išalinti lietuviai džiaugėsi, kad rytą nusimaudys jūroje.
Bet atsikėlę pamatė, kad jūra stipriai užteršta. Paviršiuje plaukiojo plastikiniai buteliai, buitinės atliekos.
„Kai Sigitas, vienintelis drįsęs lįsti į nešvarią jūrą, vėliau niekaip negalėjo nusiplauti juodų nuo naftos teršalų pėdų, juokėmės visi”, – bendražygio nemalonumus prisiminęs šyptelėjo A.Skernevičius.
Kirtę Turkijos sieną lietuviai pasijuto grįžę į Europą. Palei Viduržemio jūrą Turkiją apvažiavę baikeriai spėjo ir į Izmyre vykusias Lietuvių krepšininkų kovas.
Galutinį kelionės tikslą – Stambulą baikeriai pasiekė ne motociklais, bet persikėlę keltu.
Paskutinę kelionės dieną bendrakeleiviai atsipūtė vaikštinėdami Stambulo senamiesčio gatvelėmis, laivu plaukė po Europos ir Azijos žemynus skiriantį Bosforo sąsiaurį.