KamAZ vairuotojas Dakaro ralyje - lietuviška pavarde (nuotraukos)

Nors Almatoje gimęs jurbarkiečio ir kazachės sūnus 38 metų A.Ardavičius nekalba lietuviškai, tačiau mūsų šalyje turi gerų draugų, bent 2 - 3 kartus per metus atvyksta į savo tėvo gimtinę.

„Juokais galima sakyti, kad šių metų Dakaro maratone dalyvauja pusė lietuvio“, - juokiasi vilnietis lenktynininkas Antanas Juknevičius, artimai bendraujantis su A.Ardavičiumi.

Kelerius metus iš eilės kovas Dakaro maratone iš arti stebi dar vienas lietuvis - Vytautas Obuolevičius. Tiesa, šio vyro pavardė neskelbiama maratono dalyvių sąrašuose.

Nes jis sedi ne prie vairo, ar šturmano kėdėje, o dirba gamyklinės „Volkswagen“ komandos techninio aptarnavimo grupėje - prižiūri Carloso Sainzo visureigį „Volkswagen Race Touareg“.

Ar kitąmet šiose lenktynėse galima tikėtis gausesnio lietuvių būrio?

Keturis kartus sunkiausiose pasaulyje lenktynėse jau dalyvavęs A.Juknevičius teigė neturintis vilčių pats surinkti reikiamą sumą pinigų startui. Todėl viskas priklausys nuo to, ar sulauks kokių pasiūlymų - jis yra samdomas sportininkas.

Vilnietis juokavo, kad jį galima išsinuomoti su jo nuosavu automobiliu „Bowler Wild Cat“, atitinkančiu T1 grupės reikalavimus.

Šiuo metu Lietuvoje yra tik dvi mašinos, galinčios rimčiau varžytis dvi savaites trunkančiame, techniką ir žmones alinančiame dykumų maratone. „Bowler“ ir „Oscar“, kuriuo Aurelijus Petraitis kartu su A.Juknevičiumi 2009 metais iškovojo aukštą 25 vietą bendroje įskaitoje.

Startinį mokestį Dakaro organizatoriams reikia sumokėti likus pusmečiui iki varžybų. Tad norintys jose dalyvauti, per tiek laiko turi susirasti ir rėmėjų. Ar spės lietuviai į 2012 Dakaro traukinį?

Panevėžietis Mindaugas Slapšys, 2009 metais motociklu pasiekęs Dakaro finišą savo galimybės dalyvauti kitų metų dykumų maratone vertina kiek daugiau nei 50 procentų.

„Viskas priklausys nuo to, kaip seksis surinkti pinigus, kol kas viskas vyksta neblogai: sutariau dėl motociklo ir specialių drabužių įsigijimo itin palankiomis sąlygomis“, - džiaugėsi M.Slapšys.

Naujo motociklo reikia bet kuriuo atveju. Ne tik todėl, kad savo motociklą „KTM 690 Rally Replica“ M.Slapšys jau pardavė. Pagal naujus techninius reikalavimus, dabar sportininkai turi varžytis mažesnio darbo tūrio (450 cm3) motociklais.

Į Utenos žiemos ralio organizavimo rūpesčius pastaruoju metu pasinėręs lenktynininkas Benediktas Vanagas taip pat ketina startuoti 2012 metų Dakare. Kaip įprasta, jo planai gana ambicingi.

Su šturmanu Sauliumi Jurgelėnu jie nutarė, kad startuos labai greitu, gamykloje paruoštu „BMW X3 X-Raid“. Tačiau tam reikia turėti gerokai per milijoną litų.

„Su partneriais pinigų ieškome ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Jungtinių Arabų Emyratuose bei Katare“, - neslėpė pašnekovas.

Jeigu nepavyks startuoti BMW, jis neatmeta galimybės važiuoti Latvijoje sukonstruotu bagiu „Oscar“. Tuomet išlaidos būtų kur kas mažesnės. „Tikimybę, kad mes startuosime 2012 metų Dakare vertinčiau 60:40“, - sako jis.

Pinigai - pats opiausias klausimas norintiems dalyvauti šiose lenktynėse. Be startinio mokesčio, vieno automobilio ekipažui siekiančio 25 tūkstančius eurų (86 tūkstančius litų), labai daug pinigų suryja papildomos išlaidos.

Štai, už 3 komandos mechanikus, važiuojančius techninės priežiūros sunkvežimyje tenka pakloti dar 27 tūkstančius eurų (93 tūkstančius litų).

Jeigu komanda neturi savo sunkvežimio, o atsargines detales veža kitos komandos sunkvežimis - i tenka mokėti už kiekvieną vežamo svorio kilogramą.

Vieno kilogramo kaina paprastai svyruoja apie 30 eurų (100 litų). Tad tik už vienos padangos, kuri sveria 15 kilogramų, transportavimą tenka pakloti 1500 litų.

A.Juknevičius paskaičiavo, kad norint Dakare pasiekti finišą tam reikia skirti mažiausiai 100 tūkstančių eurų (350 tūkstančių litų) neskaitant visureigio kainos. Motociklininkų biudžetas yra maždaug tris kartus mažesnis.

Į motociklais važiuojančiųjų startinį mokestį įskaičiuota ir sunaudotų degalų kaina. Skirtingai nei automobilyje, kurio degalų bako talpa - pačių važiuojančiųjų reikalas, motociklų trasos įrengtos taip, kad šie galėtų užsipilti degalų kas 200 kilometrų.

Anot M.Slapšio, ankstesniame jo motocikle buvo trys degalų bakai, kurių bendra talpa - 38 litrai, šių metų Dakare važiuojančių mažesnio darbo tūrio ir lengvesnių motociklų bakų talpa - 30 litrų.

Kiek degalų naudoja aukštikalnėmis ir dykumomis važiuojantis motociklas? „Tai daug priklauso nuo kelio dangos, smėlynuose vidutinės sąnaudos siekia apie 15 litrų“, - pasakoja M.Slapšys.

„Oscar“ automobilis, kurį varo 5,7 litro darbo tūrio „Chevrolet Corvette“ variklis, naudoja apie 70 litrų degalų šimtui kilometrų kelio. Tad jo benzino bako talpa - net 550 litrų.

Skirtingai, nei gamyklinės komandos, į savo visureigius pilančios specialiai lenktynėms skirtus degalus (litro kaina - apie 19 litų), „Oscar“ gali važiuoti įprastu benzinu. Tad juo važiavę lietuviai Pietų Amerikoje degalų talpyklą užpildydavo įprastose degalinėse.

Kada Dakaras grįš į Afriką? „Šios lenktynės tampa labai komercinės, kurių organizatoriams bene svarbiausiu akcentu tampa tik pinigai. Nedrįstu prognozuoti“, - gūžčiojo pečiais A.Juknevičius.

2008 metais dėl terorizmo grėsmės Mauritanijoje atšauktos, 29 metus Afrikos žemyne vykusio varžybos jau treti metai rengiamos Argentinoje ir Čilėje.

Lenktynininkus, važiuojančius šiose šalyse nuolat supa daugybė geranoriškai nusiteikusių žiūrovų, bet kada pasiruošusių padėti.

„Čia jautiesi saugiai, tačiau tokios patogios lenktynės nebetenka pagrindinės Dakaro idėjos - įveikti didžiausią pasaulyje Sacharos dykumą“, - aiškino J. Juknevičius.

Tuo tarpu važiuodamas Sacharos dykuma 2 - 3 dienas gali nesutikti nė gyvos dvasios, pavojai ir sunkumai yra didesni, sąlygos - tikrai ekstremalios.

Atsisakius minties įveikti Sacharos dykumą, Dakaro vardu pavadintą maratoną gali rengti bet kur: Sibire, Kinijoje ar Mongolijoje. Svarbu, kad netrūktų erdvių stepių, laukų, smėlynų.

„Lyginant su tais sunkumais, kuriuos patiri Sacharoje, Atakamos dykumos kirtimas tėra pramoga televizijos žiūrovams“, - šaipėsi A.Juknevičius.

Tiesa, lenktynininkai ir technika akmenuotuose ir labai dulkėtuose Pietų Amerikos greičio ruožuose kenčia labiau nei Afrikos smėlynuose.

„Tos dulkės tiesiog varo iš proto, juokavau, kad grįžęs važiuosiu mėnesiui į Druskininkus plaučių išvalyti“, - užpernai įvykusias varžybas Amerikoje prisiminė pašnekovas.

Varžybų užkulisiuose kalbama, jog Argentinos valdžia Dakaro maratono rengėjams sumoka apie 60, Čilės - apie 7 milijonų eurų už tai, kad varžybos vyktų šiose šalyse.

Be to, viena svarbesnių priežasčių tampa ir „Volkswagen“ gamyklinės komandos spaudimas organizatoriams negrįžti į Afriką.

Gamyklas Brazilijoje ir Argentinoje turintis „Volkswagen“ siekia gerokai sustiprinti savo pozicijas Pietų Amerikoje, o sėkmingas dalyvavimas šiose varžybose - geriausia reklama.

Beje, Dakaro varžybose dalyvavę lietuviai kovas stebi ne oficialioje lenktynių svetainėje, o būtent „Volkswagen“ komandos puslapyje: šis puslapis yra operatyvesnis ir tikslesnis nei pačių Dakaro varžybų organizatorių.

Tiesa, kaip kompensaciją ralio dalyviams automobilių, motociklų ir sunkvežimių nugabenimu į Pietų Ameriką ir atgal pasirūpina organizatoriai, už tai papildomai mokėti nereikia.

Tačiau tai užtrunka labai ilgai: automobiliai į Prancūzijos uostą Kale turi būti pristatyti jau lapkričio viduryje, o atgal parplaukia tik vasarį. Tad jeigu tuo pačiu automobiliu sportininkai ketina dalyvauti ir kitose dykumų lenktynėse, jiems pritrūksta laiko mašinos remontui ir pasirengimui.

Beje, šiame dykumų maratone anksčiau dalyvavę žinomi lenktynininkai, protestuodami prieš varžybų prekėlimą į Ameriką, sausio pradžioje Afrikoje rengia alternatyvias varžybas „Africa EcoRace“. Jos finišuoja sausio 9 dieną. Ir ne bet kur, o Senegalo sostinėje - tikrajame Dakare.

Nors Dakaro lenktynių organizatoriai buvo padavę „Africa EcoRace“ į teismą, nieko nelaimėjo.