Nors Almatoje gimęs jurbarkiečio ir kazachės sūnus 38 metų A.Ardavičius
nekalba lietuviškai, tačiau mūsų šalyje turi gerų draugų, bent 2 - 3
kartus per metus atvyksta į savo tėvo gimtinę.
„Juokais galima sakyti, kad šių metų Dakaro maratone dalyvauja pusė
lietuvio“, - juokiasi vilnietis lenktynininkas Antanas Juknevičius,
artimai bendraujantis su A.Ardavičiumi.
Kelerius metus iš eilės kovas Dakaro maratone iš arti stebi dar vienas
lietuvis - Vytautas Obuolevičius. Tiesa, šio vyro pavardė neskelbiama
maratono dalyvių sąrašuose.
Nes jis sedi ne prie vairo, ar šturmano kėdėje, o dirba gamyklinės
„Volkswagen“ komandos techninio aptarnavimo grupėje - prižiūri Carloso
Sainzo visureigį „Volkswagen Race Touareg“.
Ar kitąmet šiose lenktynėse galima tikėtis gausesnio lietuvių būrio?
Laukia pasiūlymų
Keturis kartus sunkiausiose pasaulyje lenktynėse jau dalyvavęs
A.Juknevičius teigė neturintis vilčių pats surinkti reikiamą sumą pinigų
startui. Todėl viskas priklausys nuo to, ar sulauks kokių pasiūlymų -
jis yra samdomas sportininkas.
Vilnietis juokavo, kad jį galima išsinuomoti su jo nuosavu automobiliu
„Bowler Wild Cat“, atitinkančiu T1 grupės reikalavimus.
Šiuo metu Lietuvoje yra tik dvi mašinos, galinčios rimčiau varžytis
dvi savaites trunkančiame, techniką ir žmones alinančiame dykumų
maratone. „Bowler“ ir „Oscar“, kuriuo Aurelijus Petraitis kartu su
A.Juknevičiumi 2009 metais iškovojo aukštą 25 vietą bendroje įskaitoje.
Pusmetis - rėmėjų paieškoms
Startinį mokestį Dakaro organizatoriams reikia sumokėti likus pusmečiui
iki varžybų. Tad norintys jose dalyvauti, per tiek laiko turi susirasti
ir rėmėjų. Ar spės lietuviai į 2012 Dakaro traukinį?
Panevėžietis Mindaugas Slapšys, 2009 metais motociklu pasiekęs Dakaro
finišą savo galimybės dalyvauti kitų metų dykumų maratone vertina kiek
daugiau nei 50 procentų.
„Viskas priklausys nuo to, kaip seksis surinkti pinigus, kol kas viskas
vyksta neblogai: sutariau dėl motociklo ir specialių drabužių įsigijimo
itin palankiomis sąlygomis“, - džiaugėsi M.Slapšys.
Naujo motociklo reikia bet kuriuo atveju. Ne tik todėl, kad savo
motociklą „KTM 690 Rally Replica“ M.Slapšys jau pardavė. Pagal naujus
techninius reikalavimus, dabar sportininkai turi varžytis mažesnio darbo
tūrio (450 cm3) motociklais.
Pinigų ieško net Katare
Į Utenos žiemos ralio organizavimo rūpesčius pastaruoju metu pasinėręs
lenktynininkas Benediktas Vanagas taip pat ketina startuoti 2012 metų
Dakare. Kaip įprasta, jo planai gana ambicingi.
Su šturmanu Sauliumi Jurgelėnu jie nutarė, kad startuos labai greitu,
gamykloje paruoštu „BMW X3 X-Raid“. Tačiau tam reikia turėti gerokai
per milijoną litų.
„Su partneriais pinigų ieškome ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje,
Jungtinių Arabų Emyratuose bei Katare“, - neslėpė pašnekovas.
Jeigu nepavyks startuoti BMW, jis neatmeta galimybės važiuoti Latvijoje
sukonstruotu bagiu „Oscar“. Tuomet išlaidos būtų kur kas mažesnės.
„Tikimybę, kad mes startuosime 2012 metų Dakare vertinčiau 60:40“, -
sako jis.
Išlaidos - milžiniškos
Pinigai - pats opiausias klausimas norintiems dalyvauti šiose
lenktynėse. Be startinio mokesčio, vieno automobilio ekipažui
siekiančio 25 tūkstančius eurų (86 tūkstančius litų), labai daug pinigų
suryja papildomos išlaidos.
Štai, už 3 komandos mechanikus, važiuojančius techninės priežiūros
sunkvežimyje tenka pakloti dar 27 tūkstančius eurų (93 tūkstančius
litų).
Jeigu komanda neturi savo sunkvežimio, o atsargines detales veža kitos
komandos sunkvežimis - i tenka mokėti už kiekvieną vežamo svorio
kilogramą.
Vieno kilogramo kaina paprastai svyruoja apie 30 eurų (100 litų). Tad
tik už vienos padangos, kuri sveria 15 kilogramų, transportavimą tenka
pakloti 1500 litų.
A.Juknevičius paskaičiavo, kad norint Dakare pasiekti finišą tam reikia
skirti mažiausiai 100 tūkstančių eurų (350 tūkstančių litų) neskaitant
visureigio kainos. Motociklininkų biudžetas yra maždaug tris kartus
mažesnis.
Bako talpa - 550 litrų
Į motociklais važiuojančiųjų startinį mokestį įskaičiuota ir sunaudotų
degalų kaina. Skirtingai nei automobilyje, kurio degalų bako talpa -
pačių važiuojančiųjų reikalas, motociklų trasos įrengtos taip, kad šie
galėtų užsipilti degalų kas 200 kilometrų.
Anot M.Slapšio, ankstesniame jo motocikle buvo trys degalų bakai, kurių
bendra talpa - 38 litrai, šių metų Dakare važiuojančių mažesnio darbo
tūrio ir lengvesnių motociklų bakų talpa - 30 litrų.
Kiek degalų naudoja aukštikalnėmis ir dykumomis važiuojantis motociklas?
„Tai daug priklauso nuo kelio dangos, smėlynuose vidutinės sąnaudos
siekia apie 15 litrų“, - pasakoja M.Slapšys.
„Oscar“ automobilis, kurį varo 5,7 litro darbo tūrio „Chevrolet
Corvette“ variklis, naudoja apie 70 litrų degalų šimtui kilometrų kelio.
Tad jo benzino bako talpa - net 550 litrų.
Skirtingai, nei gamyklinės komandos, į savo visureigius pilančios
specialiai lenktynėms skirtus degalus (litro kaina - apie 19 litų),
„Oscar“ gali važiuoti įprastu benzinu. Tad juo važiavę lietuviai Pietų
Amerikoje degalų talpyklą užpildydavo įprastose degalinėse.
Kada varžybos grįš į Afriką?
Kada Dakaras grįš į Afriką? „Šios lenktynės tampa labai komercinės,
kurių organizatoriams bene svarbiausiu akcentu tampa tik pinigai.
Nedrįstu prognozuoti“, - gūžčiojo pečiais A.Juknevičius.
2008 metais dėl terorizmo grėsmės Mauritanijoje atšauktos, 29 metus
Afrikos žemyne vykusio varžybos jau treti metai rengiamos Argentinoje ir
Čilėje.
Lenktynininkus, važiuojančius šiose šalyse nuolat supa daugybė
geranoriškai nusiteikusių žiūrovų, bet kada pasiruošusių padėti.
„Čia jautiesi saugiai, tačiau tokios patogios lenktynės nebetenka
pagrindinės Dakaro idėjos - įveikti didžiausią pasaulyje Sacharos
dykumą“, - aiškino J. Juknevičius.
Svarbiausia - Sacharos dykuma
Tuo tarpu važiuodamas Sacharos dykuma 2 - 3 dienas gali nesutikti nė
gyvos dvasios, pavojai ir sunkumai yra didesni, sąlygos - tikrai
ekstremalios.
Atsisakius minties įveikti Sacharos dykumą, Dakaro vardu pavadintą
maratoną gali rengti bet kur: Sibire, Kinijoje ar Mongolijoje. Svarbu,
kad netrūktų erdvių stepių, laukų, smėlynų.
„Lyginant su tais sunkumais, kuriuos patiri Sacharoje, Atakamos dykumos
kirtimas tėra pramoga televizijos žiūrovams“, - šaipėsi A.Juknevičius.
Tiesa, lenktynininkai ir technika akmenuotuose ir labai dulkėtuose Pietų
Amerikos greičio ruožuose kenčia labiau nei Afrikos smėlynuose.
„Tos dulkės tiesiog varo iš proto, juokavau, kad grįžęs važiuosiu
mėnesiui į Druskininkus plaučių išvalyti“, - užpernai įvykusias
varžybas Amerikoje prisiminė pašnekovas.
Valdžia žarsto milijonus
Varžybų užkulisiuose kalbama, jog Argentinos valdžia Dakaro maratono
rengėjams sumoka apie 60, Čilės - apie 7 milijonų eurų už tai, kad
varžybos vyktų šiose šalyse.
Be to, viena svarbesnių priežasčių tampa ir „Volkswagen“ gamyklinės
komandos spaudimas organizatoriams negrįžti į Afriką.
Gamyklas Brazilijoje ir Argentinoje turintis „Volkswagen“ siekia gerokai
sustiprinti savo pozicijas Pietų Amerikoje, o sėkmingas dalyvavimas
šiose varžybose - geriausia reklama.
Beje, Dakaro varžybose dalyvavę lietuviai kovas stebi ne oficialioje
lenktynių svetainėje, o būtent „Volkswagen“ komandos puslapyje: šis
puslapis yra operatyvesnis ir tikslesnis nei pačių Dakaro varžybų
organizatorių.
Rengia alternatyvias varžybas
Tiesa, kaip kompensaciją ralio dalyviams automobilių, motociklų ir
sunkvežimių nugabenimu į Pietų Ameriką ir atgal pasirūpina
organizatoriai, už tai papildomai mokėti nereikia.
Tačiau tai užtrunka labai ilgai: automobiliai į Prancūzijos uostą Kale
turi būti pristatyti jau lapkričio viduryje, o atgal parplaukia tik
vasarį. Tad jeigu tuo pačiu automobiliu sportininkai ketina dalyvauti
ir kitose dykumų lenktynėse, jiems pritrūksta laiko mašinos remontui ir
pasirengimui.
Beje, šiame dykumų maratone anksčiau dalyvavę žinomi lenktynininkai,
protestuodami prieš varžybų prekėlimą į Ameriką, sausio pradžioje
Afrikoje rengia alternatyvias varžybas „Africa EcoRace“. Jos finišuoja
sausio 9 dieną. Ir ne bet kur, o Senegalo sostinėje - tikrajame
Dakare.
Nors Dakaro lenktynių organizatoriai buvo padavę „Africa EcoRace“ į
teismą, nieko nelaimėjo.
