Sakoma, kad kiekvienas miestas turi savo garsą. Romoje tai - garsiai gaudžiantys motoroleriai. Net siauriausioje gatvelėje girdima įkyrus jų variklių blerbimas atvykėliui gali sukelti panikos jausmą. Čia mašinų, autobusų ir kitų transporto priemonių riaumojimas nenurimsta net naktį.
Vairuotojų siaubas Romoje – kone kiekvienoje sankryžoje tykantys kamščiai. Vos kelių kilometrų ilgio Tibro upės krantinė darbo dienomis tampa nervų ir kantrybės išbandimu.
Automobiliu vykti į darbovietę Romoje rizikinga. Autobusai irgi panašiai lūkuriuoja spūstyje. Turistai dažniausiai renkasi greičiausią susisiekimo priemonę - metro. Tačiau Romoje metro linijos yra tik dvi, todėl metro įmanoma pasiekti tik pagrindinius Amžinojo miesto objektus.
Todėl patogiausia romiečio transporto priemonė - motoroleris. Ja Romoje naudojasi ir jauni ir seni, ir vyrai ir moterys, prabangiai gyvenantys ir mažiau uždirbantys žmonės. Net tie Romos gyventojai, kurie garaže laiko prabangų automobilį, naudojasi motoroleriu. Jų – pilnos stovėjimo aikštelės, garažai.
„Motorino“ - ( motoroleris –it.) – nedidelė transporto priemonė, bet ja galima pasiekti bet kurį miesto tašką.
Apsižergus motorolerį išsisukti iš kamščių kur kas lengviau, nei sėdint už mašinos vairo. Žalio šviesoforo signalo lūkuriuontys automobilių vairuotojai kaskart žvilgsniais palydi meistriškai kiekvieną laisvą tarpelį išnaudonančius motorolerių savininkus. Jų manevrai tarp lūkuriuojančių kamštyje mašinų primena slidininkų slalomo rungtį.
Nesunku surasti motoroleriui ir stovėjimo vietą. Romos gyventojai dažniausiai jos net neieško, o palieka ten, kur pasitaiko - gatvėje, ant šaligatvio, arba prirakina prie pirmo pasitaikiusio stulpo. Romos municipalinės policijos netrikdo toks įžūlus ir netvarkingas motorolerių parkavimas, baudą galima greičiau gauti už vairavimą be šalmo.
Užsieniečius glumina riogsantys motorolerių griaučiai. Jie palikti tiesiog ant šaligatvių arba kaip šiukšlės sumesti į krūvą. Netvarkingi motorolerių savininkai nesivargina nugabenti atitarnavusią jiems transporto priemonę į mašinų savartyną.
Motorolerio signalizacijos paprasčiausiai nėra, vairuotojai savo transporto priemones palieka prirakintas griozdiškomis grandinėmis. Tiesa, Romos vagišių tokios apsaugos priemonės nesulaiko.
Motoroleriai Romoje skiriasi dydžiu, variklio galingumu ir kaina. Nesunku įsigyti naudotą motorolerį už 500 eurų (1700 litų) arba galima pirkti naują už 3000 eurų (10 000 litų). Italijoje garsiausia ir seniausia motorolerių bendrovė - „Piaggio“.
Vairuotojas motorolerį renkasi pagal stilių ir aksesuarus. Klasikinį arba stilizuotą, įprastos juodos arba akį rėžiančios rožinės, salotų spalvos.
Jaunimas labiau mėgsta sportinio tipo motorolerius, o vyresnio amžiaus žmonės važinėja solidžiais motoroleriais, apsaugančiais vairuotojo veidą prabangiu stiklu.
Italijoje motorolerį galima vairuoti sulaukus 14 metų. Tereikia įsigyti „patentino“ (it. – „mažosios“ vairuotojo teisės).
Išlaikius eismo taisyklių ir praktinio vairavimo egzaminą galima pradėti vairuoti transporto priemones, kurių variklio tūris neviršija 50 kubinių centimetrų.
Italijos paaugliai dažnai svajoja keturioliktojo gimtadienio proga sulaukti „dviratės“ dovanos. Tarp paauglių motoroleris tampa savotišku gerovės simboliu - mokinys be „motorino“ laikomas nevykėliu.