Į susitikimą Virginija ateina visa švytėdama. Taksi įmonės „Artis taksi“, kurioje ji dirba, vadovas pritarė minčiai įkurti moterų taksi, tereikia tik surasti dvidešimt taksi vairuojančių moterų.
Virginija tiki, kad tiek kolegių jai pavyks suburti.
„Aš įsivaizduoju taip: sidabrinės mašinytės, gera nuotaika ir vienodomis uniformomis pasipuošusios vairuotojos. Tikiu, kad mes galėtume dirbti ne prasčiau nei vyrai. Moterų taksi vežtų ir vyrus, tačiau automobilius vairuotų tik moterys“, - įsisvajoja Virginija.
Vilniuje dirba trejus metus
Prie taksi automobilio vairo agronomo išsilavinimą turinti moteris sėdo prieš keletą metų.
„Gavusi antrąją invalidumo grupę ieškojau gyvenime išeities. Mano sūnus tuo metu dirbo taksistu. Mačiau, kad jam gerai sekasi, kad uždirba, todėl nusprendžiau pabandyti ir aš“, - pasakoja trejus metus Vilniuje taksi vairuotoja dirbanti Virginija.
Ji prisimena pirmąją savo darbo dieną Vilniuje. Miestas jai nebuvo gerai pažįstamas, todėl dirbdavo naktimis, o kiekvieną dieną po tris valandas važinėdavo ir tyrinėdavo sostinės rajonus.
Gyvenimas nelepino
Prieš vienuolika metų Virginija patyrė stiprių likimo smūgių. Beveik per vienerius metus ji išsiskyrė su vyru, sužlugo verslas, sužinojo, kad serga jos sūnus ir dar buvo užpulta. Ukmergės rajone gyvenusi moteris atvežė sūnų į ligoninę Vilniuje, kur jam turėjo daryti operaciją. Vieną dieną moterį užpuolė nepažįstamas vyras. Jis ne tik atėmė nemažą pinigų sumą, bet ir sumušė moterį taip, kad ji kelis mėnesius turėjo gydytis ligoninėje.
„Gyvenimas manęs nelepino. Kilau ir kritau, bet nepasidaviau. Viską ištvėriau ir dabar esu laiminga“, - pasakoja Virginija.
Tenka pabūti ir psichologe
Daugelis keleivių jos klausia, ar ji nebijo dirbti taksi vairuotoja. Moteris neslepia – darbas tikrai pavojingas. Prieš kelias dienas ją užpuolė į taksi įlipę narkomanai. Jie pavogė navigacijos įrenginį, nupjaustė laidus.
„Svarbiausia, kad manęs nesužalojo. Tačiau gerų dalykų šitame darbe matau daugiau nei blogų, todėl man ir patinka. Dažniau tenka vežti gerus, linksmus žmones. Pasišnekame, su jaunimu net padainuojame, o kartais tenka pabūti ir psichologe“, - sako Virginija.
Kartą ji vežė jauną merginą, kuri bekalbant pradėjo verkti. „Mergina padėjo 50 litų ir paprašė, kad tiesiog su ja pakalbėčiau, patarčiau. Pasirodo, ji niekaip nesugebėjo rasti ryšio su mama. Ji norėjo išsipasakoti. Išklausiau, bet pinigų neėmiau. Supratau, kaip baisu nerasti bendros kalbos su artimiausiais žmonėmis“, - pasakoja taksi vairuotoja.
Į darbą – tik geros nuotaikos
Virginija pasakoja, kad klientai jai palieka ne tik arbatpinigių, bet ir dovanų. Automobilyje ji turi pasidėjusi kelis dovanotus minkštus žaislus ir kryžiuką iš Kryžių kalno. Kartą vienas vyras, kurį Virginija vežė iš kazino, paliko 100 litų arbatpinigių.
Taksi vairuotojos darbo grafikas gana lankstus. Moteris pati renkasi, kada išriedėti į gatves.
„Jei man nuotaika prasta, geriau palaukiu kurį laiką, išgeriu puodelį kavos. Į darbą reikia eiti tik gerai nusiteikus. Tik tada galima kokybiškai aptarnauti žmogų“, - sėkmingo darbo formulę atskleidžia moteris.