Dykumų ralis – iššūkis susigrumti su stichija

Vis dėlto ne visai tinkama geografija saujelei lietuvių, dykumų ralio entuziastų, nesutrukdė susiburti bei pasiryžti įsitvirtinti dykumų ralio sporte. Taip Lietuvos autosporto profesionalų ir verslininkų suformuota komanda „Foman Ultimate Lithuanians“ debiutavo pasaulio ralio maratonų taurės čempionato antrajame etape „Abu Dhabi desert challenge“ (Jungtiniai Arabų Emyratai). Šis debiutas pažymėjo ir aktyvaus dalyvavimo dykumų ralio sporte pradžią – komanda užėmė ypač aukštą šeštą vietą.

Apie Lietuvoje kiek neįprasto sporto ypatybes sutiko papasakoti vienas ralio dalyvių, komandos „Foman Ultimate Lithuanians“ kapitonas ir pirmasis pilotas Antanas Juknevičius, neseniai grįžęs iš „Abu Dhabi desert challenge“.

Kai pašnekovo pasiteiraujame, kuo dykumų ralis išsiskiria iš kitų automobilių sporto šakų, atsakydamas jis akcentuoja renginio lokaciją – smėlio tyrus, kuriuose retai aptiksi vandens ir gyvybės ženklų, nesvarbu, ar tai būtų Afrikos Sachara, ar Karakumai Vidurinėje Azijoje, ar Arabijos dykuma Arabijoje, ar Atakama Pietų Amerikoje.

A.Juknevičiaus teigimu, mums, lietuviams, minėti vietovardžiai patenka į egzotiškų kraštų kategoriją, tad ir dykumų ralis laikomas neįprasta automobilių sporto šaka. Tačiau krepšinio šalies žiūrovai mėgsta greitį, kovą, iššūkius, verdančias aistras, išskirtines situacijas, kurių dykumų ralyje apstu. Pašnekovas šią sporto šaką prilygina gladiatorių kautynėms, kuriose lenktynininkams tenka susikauti ne tik su į save panašiais varžovais, bet ir su dykumos stichija. Tačiau nepriklausomai nuo to, kas laimi „smėlio arenoje“, bendrame šios dramos kontekste pagrindiniu nugalėtoju lieka žiūrovas.

„Iš dalies taip yra todėl, kad žiūrovas, stebintis lenktynių transliaciją, neturi rūpintis išlikimu, lenktynių metu kylančiomis problemomis. Jis mato visumą arba panoraminį ralio vaizdą. Dakaro varžybos yra įspūdingos, juk ne veltui jos vadinamos prestižinėmis, o būtent tai pastebi žiūrovas. Mums, esantiems viduje, tenka priimti šį ralį kaip iššūkį, juk jis vyksta ilgiausiai, be to, turi ilgiausią maršrutą ir yra laikomas sudėtingiausiu visomis įmanomomis prasmėmis“, – pasakoja A.Juknevičius.

Kokios asmeninės savybės ir kokia įgūdžiai reikalingi pasiryžusiam dalyvauti šiame ralyje, klausiame A.Juknevičiaus. Vardydamas jis mini užsispyrimą, ištvermę, pasitikėjimą savimi, greitą orientaciją, kantrumą, komunikabilumą.

„Manau, jog ralyje labiausiai pageidaujama įvairiapusiška asmenybė, turinti kuo daugiau patirties. Niekada nežinai, kokie įgūdžiai išeis šį naudą. Kartais gali praversti net tango šokio žingsneliai“, – juokauja pašnekovas.

Anot jo, kadangi dykumų ralyje labiausiai praverčia gyvenimo patirtis, nebūtina kuo anksčiau pradėti treniruotis. Jei kitose sporto šakose svarbu veiklos imtis nuo jaunų dienų, tai dykumų ralyje rekomenduojama pradėti sportuoti vėliau – sulaukus trisdešimties ar net keturiasdešimties metų. Žinoma, jei vaikystėje buvo vairuoti kartingai ar įgyta patirtis žiedo, kroso, ralio varžybose, šie vairavimo technikos įgūdžiai tikrai pravers.

„Taip jau yra, kad kuo daugiau „prisuki kiliometrų“ pratybose, tuo lengviau būna varžybose. Nuolatinės treniruotės dykumų ralyje yra tokios pat svarbios kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje. Viena vertus, vairavimo įgūdžiai turėtų būti lavinami treniruojantis dykumoje, antra vertus, reikia nuolatos palaikyti ir gerą fizinę formą“, – dėsto A.Juknevičius.

Jis priduria, jog kūno formą palaiko fiziniai pratimai ir pirtys, kurios padeda priprasti prie didelio karščio, o vairavimo įgūdžius sportininkai dažniausiai tobulina važiuodami praėjusiųjų metų pasaulio čempionato maršrutais. Lietuvių komanda, anksčiau treniruotis vykusi į Libiją, dėl pastarojoje įsiplieskusių neramumų, persikėlė į JAE.

„Į pratybas visada iškeliaujame dvejais visureigiais – taip saugiau. Išvažiuojame savaitei ir vykdome pasiruošimą: lakstome po dykumą, šlifuojame kopų įveikimo trajektorijas, mėginame perprasti dykumų navigacijos subtilybes. Žinoma, darbas verda ir garažuose – kaip sakoma, „negražūs lėktuvai neskraido“, – šypsosi komandos „Foman Ultimate Lithuanians“ kapitonas.

„Nors automobilyje sėdime dviese su antruoju pilotu/šturmanu Vytautu Bučiūnu, komandą sudaro ir visureigį aptarnaujantis techninis personalas, vaidinantis labai svarbų vaidmenį automobilio parengimo varžyboms etape“, – neabejoja A.Juknevičius.

Jis priduria, jog fortūnos, kurios balsas taip pat reikšmingas, komandos sudėtyje, deja, nėra, todėl tenka kliautis sustyguotu visos komandos darbu. Čia, kaip ir kiekvienoje komandoje, nėra svarbesnio ar mažiau svarbaus, nes indėlis į sėkmę visų vienodas.

„Nors lenktynių metu pats esu tas, kurio galiai paklūsta pagrindinis ralio „įrankis“ – automobilis, sėkmė priklauso nuo darnaus ekipažo, todėl šturmano vaidmuo lygiavertis. Net futbole ar krepšinyje labiau matosi puolėjai, kurie muša į vartus ar meta į krepšį, bet pabandykit išimti gynėjus, ir komanda subyrės. Yra geri šturmanai ir geri vairuotojai. Kai visi daro savo darbą gerai, tada ir rezultatai tenkina“, – teigia pašnekovas. Pasak A.Juknevičiaus, susidirbusi komanda ypač svarbu, kadangi ralio metu beveik visuomet iškyla aibė netikėtumų. Kartais tenka susidurti su ekstremaliomis gamtinėmis sąlygomis, taip pat pasitaiko ir kitų nesklandumų.

„Neseniai vykusiame ralyje „Abu Dhabi desert challenge“ teko susidurti su neprognozuotai dideliu karščiu, kuris pavėsyje siekė 44 laipsnius, todėl kaito visureigio variklis, tad teko sugaišti laiko jį aušinant. Be to, lenkdamas greičio ruože nudaužiau sparną prancūzui, 2010 m. pasaulio T2 klasės čempionui. Dėl kontakto nesijaučiau pats vienas kaltas, bet po greičio ruožo nuėjau atsiprašyti, pasišnekėti. Kitą dieną užšokome ant Omano princo bagio, užstrigusio už kopos. Pasirodė, jog tos transporto priemonės vertė siekia apie pusę milijono eurų, deja, aš ją sumažinau kokiu penktadaliu. Taip irgi nutinka“, – įspūdžiais dalijasi ralistas.

Paklaustas, kodėl pasirinko mūsų krašte originalia laikomą sporto šaką, A.Juknevičius prisimena visąlaik mėgęs greitį, techniką ir automobilius, iššūkius ir keliones. Dykumus ralis yra kaip tik ta sporto šaka, kuri savyje talpina visus piloto išvardytus veiksnius.

„Tikrai negalvojau, kad nueisiu taip toli, tačiau turėjau drąsos pabandyti. Pradėjau tik iš smalsumo, o išėjo taip, jog pasigavau virusą ir jo jau dvylika metų niekas neišgydo“, – juokiasi pašnekovas.

Dabar šio užsiėmimo A.Juknevičius nekeistų į nieką kitą, o jei turėtų neribojamas finansines galimybes, gyventų dar nutrūktgalviškiau – plauktų, koptų, skristų, nertų. „Kuo daugiau patirti, kuo daugiau pajausti, kuo daugiau pažinti – štai, mano credo! Na, o Dakaro lenktynės, savaime suprantama, visada būtų darbotvarkės sąrašo pirmoje vietoje“.