Bekelės maratono dalyvius alina nemiga ir netgi užklumpa jūros liga (nuotraukos)

Bekelės maratonas – suaugusių vaikų žaidimas. Vaikų, kurie jau seniai įrodė, ko yra verti: uždirbo tiek, kad gyventų be rūpesčių, išmaišė pasaulį, sukūrė šeimą. Tačiau neprarado polėkio.

„Lietuvos ryto” žurnalistė iš arti stebėjo mūsų šalyje pirmą kartą surengtą kone pustrečios paros trukusį maratoną pasienio bekele – miško keliukais, per brastas, medžių šaknis, duobes, purvą ir žvyrkelį.

Lenktynininkai įveikė beveik 2000 kilometrų.

„Toyota Land Cruiser” – ir taip erdvus visureigis. Tačiau Antano Juknevičiaus balta „Toyota” – dar erdvesnė. Iš jos pašalintos svorio pridedančios apdailos detalės ir sumontuoti saugos lankai, kurie, automobiliui virstant, neleidžia kėbului sulinkti.

Ant užpakalinės sėdynės – gana patogu, tik visureigiui riedant bekele nėra už ko laikytis: tenka rankomis remtis į stogą, kad nesukratytų tarsi bulvių maišo.

Tačiau nuo starto linijos prie sostinės „Karolinos” viešbučio iki pirmojo žvyrkelio užmiestyje – kelios dešimtys kilometrų, todėl krato ne taip ir baisiai.

Dalį kelio su A.Juknevičiaus ir Dariaus Danuso ekipažu teko įveikti ir man.

„Na, ką, gal sustokime, degalų įsipilsime čia ir bus ramu, – jau į pirmosios degalinės aikštelę įsuko 36 metų A.Juknevičius, kurio „Toyota” startavo pirmoji iš 16 varžybose dalyvavusių visureigių. – Be to, važiuoti pirmam nėra geriausias variantas.”

Kol pilame degalus, pro šalį praskrieja du lipdukais apklijuoti lenktynių automobiliai. „Gerai, – šypteli A.Juknevičius. – Tegul jie skina kelią.”

Maždaug pusšimtis kilometrų už Vilniaus, ties Dieveniškėmis Šalčininkų rajone, numatytas pirmasis iš trijų orientacinių greičio ruožų. Dar trys greičio ruožai – karjeruose ir poligonuose.

Tačiau orientaciniame ruože greitis ne toks svarbus kaip tikslumas. Čia daug kas priklauso nuo šturmano ir jo gebėjimo tiksliai skaityti kelio knygą, vadinamąją legendą. Todėl niekas ir nenori važiuoti pirmas: pravažiavus bent vienam, lengviau orientuotis važiuojančiajam iš paskos.

Orientaciniuose ruožuose visi lenktynių dalyviai susirenka savo klaidų kraitį – pralekia reikiamą posūkį ar įsuka ne į tą keliuką. Čia nebėra laiko juokauti, reikia atidžiai stebėti kelią ir prie navigacijos sistemos prijungtą ralio kompiuterį, metrų tikslumu rodantį nuvažiuotą atstumą.

„Už 400 metrų kryžius į kairę”, – pyškina 43 metų D.Danusas, patyręs bekelės varžybų dalyvis. Jis, kaip ir A.Juknevičius, pragaro maratonuose yra važiavęs ir vairuotojo, ir šturmano kėdėje.

„Už pusės kilometro ragatkė į dešinę tarp namų. Kaimas, 20 kilometrų”, – aiškina toliau viena akimi stebėdamas legendą, o kita – įveiktą atstumą.

Kryžius – lygiaverčių kelių sankryža, „ragatkė” – Y formos sankryža, 20 kilometrų – greičio apribojimas.

Kai sėdi gale, atrodo, kad visureigis skrieja milžinišku greičiu, nors spidometro rodyklė retai pakyla aukščiau 60 kilometrų per valandą žymos. Duobėtais suplūkto smėlio ar medžių šaknų išraizgytais miško keliukais greičiau važiuoti tiesiog neįmanoma. Gali pabandyti, bet negali būti tikras, kad atlaikys visureigis.

Išklydęs iš kelio A.Juknevičiaus ir D.Danuso ekipažas ir pats tuo įsitikino. Kai azartiškasis lenktynininkas A.Juknevičius lakstė po mišką mėgindamas susigrąžinti klaidžiojant prarastą laiką, tarp „Toyota” rėmo ir rato įstrigo medžio šaka. Teko traukti kirvį.

„Ir aš kaltas, – prisipažino A.Juknevičius. – Galėjau važiuoti ramiau, tik niekaip neišeina nusiraminti, kai apima azartas.”

Azartas kiek apmalšta, kai vėl suskamba vairuotojo mobilusis. Iki tol visai nekreipęs dėmesio į nuolat čirškiantį telefoną, A.Juknevičius staiga atsiliepia: „Klausau, mama. Ar galėčiau tau paskambinti po kelių valandų, dabar varžybose dalyvauju.”

Bet motina, matyt, nelabai suprato, todėl kelias trasoje reikšmingas minutes lenktynininkas su ja aptarinėjo šeimos reikalus.

Niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi, bet dardant per miško tramplinus natūraliai iškilo klausimas – ar lenktynininkai nesuserga jūros liga?

„Pasitaiko, – ištaria A.Juknevičius. – Pavyzdžiui, šiemet per pasaulio čempionato etapą Abu Dabyje beveik visi šturmanai sirgo jūros liga. Sirgo ir mano šturmanas Vytautas Bučiūnas. Nors jis buriuoja ir jūroje niekada nėra sirgęs, smėlynuose viskas kitaip.”

Čia viskas kitaip pirmiausia todėl, kad važiuodami per smėlynus šturmanai neturi kada žiūrėti į horizontą, nes visą laiką atidžiai stebi maršrutą navigacijos sistemose, kurių prikimštas kiekvienas visureigis, ir žemėlapyje. Dėl to organizmas ir pradeda reaguoti į supimą.

Sėdint ant užpakalinės sėdynės supa dar labiau nei prie vairo ar šturmano vietoje.

O A.Juknevičiaus vairuojamame visureigyje supa dar ir dėl to, kad orientacinio greičio ruožo pradžioje lūžo galinis stabilizatorius, kurio viena funkcijų – sumažinti automobilio siūbavimą.

Pralaimėti nenorinčiam, o ir nemokančiam A.Juknevičiui pavyko atkovoti vieną kitą prarastą poziciją blaškantis po mišką, kai įsukome ne į tą keliuką, kuris buvo nurodytas legendoje.

Pavijome kitą „Toyota”. Važiuojančiuosius priekyje tai, matyt, erzino, todėl jie įsuko į miško proskyną ir mus praleido.

Netrukus prisivijome baltą „Mercedes 290GD” ir jį aplenkėme, o prie „Nissan Navara” prilipome prieš pat orientacinio greičio ruožo finišą.

„Matai, kaip nervina tokie dalykai. Jie nedirbo savo darbo, apie ką nors plepėjo”, – kai pasukome prie legendoje nurodyto kryžiaus, o važiuojantieji priekyje nurūko tiesiai nepastebėję posūkio, šyptelėjo A.Juknevičius.

Siekis įveikti varžovą – lenktynininkų varomoji jėga. Adrenalinas – jų dopingas. Todėl nesunku suprasti, kodėl vyrai lyg vaikai krykštauja lėkdami bekelės tramplinais, kur negali nė sekundę atitraukti žvilgsnio nuo kelio ir kur krato tarytum prekiniame vagone.

Sunkiau suvokti, kaip po bemiegės nakties galima prisiversti vėl sėsti prie vairo.

Po kiekvieno iš numatytų šešių varžybų etapų, likdavo bent pora valandų poilsio. Tačiau vieni apie pogulį net nesvarstydavo, nes tekdavo taisyti vis gendantį visureigį, kiti prigulę palapinėje ar tiesiog automobilyje iš nuovargio negalėdavo užmigti.

Tos dvi valandos pralėkdavo akimirksniu, ir griežti teisėjai vėl skelbdavo startą.

Kai stovykloje Jurbarke A.Juknevičius, D.Danusas ir Antanas bei Mindaugas Venckai sugulė vienoje palapinėje, po valandos visi prasitarė, kad nė vienas nebuvo sudėjęs bluosto. O prieš akis buvo ilgas kelias.

15 minučių miego – tiek užtenka, kad bent kiek atsigautum.

„Kai nebegalėjome važiuoti, sustojome numigti. Net žadintuvo nereikia – pats pabundi po 15 minučių poilsio”, – pasakojo D.Danusas.

Kai dar neįveikus net pusės kelio trūko Vitoldo Miliaus ir Donato Stanionio „Mitsubishi L200” aušinimo skysčio žarna, vietoj poilsio stovykloje vyrai bandė apvynioti ją izoliacine juosta. Apie miegą nebuvo kada galvoti.

Užtat paskui liko laiko palįsti po dušu, kuris po daugiau nei paros, praleistos kelyje, nuovargį nuėmė kelioms valandoms.

Po pusantros paros važiavimo stovykloje ties Biržais lenktynininkams grėsė psichologinis lūžis – taip prognozavo varžybų rengėjai.

Tačiau neįvyko nieko panašaus: nesigirdėjo nei niurzgėjimo, nei barnių, nei dejavimo. Tik visi buvo tylesni.

„Matyt, teks prigulti, – nusijuokė visureigiu „Toyota Hilux” varžybose dalyvavęs Audrius Dabužinskas. – Gerai, kad namas ant ratų maratone seka mums iš paskos, yra kur kojas ištiesti.”

Namas ant ratų nuosekliausiu per varžybas pripažintą A.Dabužinsko ir Edmundo Joniko ekipažą lydėjo visą maratoną.

Tik važiavo ne bekele, o asfaltuotais keliais.

Fiziškai ir psichologiškai, matyt, sunkiausia buvo paskutinė maratono dalis, kai po greičio ruožo Pabradės kariniame poligone dar daugiau kaip pusantro šimto kilometrų teko dardėti bekele iki finišo Vilniuje.

A.Juknevičiaus akys jau merkėsi, o D.Danusas, rodos, nieko nematantį žvilgsnį buvo įbedęs į karinio kompiuterio ekraną, kuriame įdiegta navigacijos sistema.

Sukinėtis miško keliukais – dar pusė bėdos, nes vairuotojui tenka itin susikaupti ties staigiais posūkiais, stačiais šlaitais ar sunkiai išvažiuojamais brūzgynais.

Tačiau įsukus į žvyrkelį akys, atrodo, tuoj sulips. A.Juknevičius – paprastai greitakalbis, emocingas ir linksmas plepys – dėl nuovargio jau sunkiai renka žodžius.

„Viskas. Nebegaliu. Stoju”, – lenktynininkas nuspaudžia stabdžių paminą ir išlipa iš visureigio. Truputį pasivaikšto ir vėl sėda prie vairo – pora minučių gryname ore padeda atgauti budrumą.

Judame pirmyn. Staiga prieš akis išnyra pasieniečių visureigis. Mirksi šviesomis ir liepia sustoti. „Čia vyksta varžybos. Su jūsų valdžia viskas suderinta”, – ištaria A.Juknevičius ir paaiškinęs situaciją gauna leidimą važiuoti toliau.

Dieną pasieniečiai supratingesni nei naktį. Bekelėje už Jurbarko nepavyko taip greitai išsisukti. Vienu metu net buvo nejuokinga. Kai lyjant žvyrkelyje A.Juknevičiaus ir D.Danuso „Toyota” pralėkė pasieniečių visureigį, šie nespėjo sureaguoti.

Kai sureagavo, puolė vytis. Tačiau netrukus vėl sustojo, o lenktynininkams kelią užblokavo du kiti pasieniečių visureigiai.

„Matyt, pamanė, kad kontrabandininkai važiuoja.

Gerai, kad priešais dygliajuostės nepatiesė, būtume padangas subadę”, – vėliau prisiminęs juokėsi A.Juknevičius.

Su pasieniečiais teko aiškintis kelias minutes – kol šie tikrino informaciją, varžovai vis artėjo.

„Mus laikėte penkias minutes. Matote, ten atvažiuoja dar vienas visureigis.

Duosiu 50 litų, jeigu jį laikysite dešimt minučių”, – atgavęs dokumentus nusijuokė D.Danusas. Pasieniečiai suprato humorą.

Iki finišo likus keliasdešimčiai kilometrų įsukome į pažliugusį kelią. Riaumodamas ir drabstydamasis purvais visureigis kilo į kalną.

Ekstremalus važiavimas dažną lenktynininką veikia geriau nei energinis gėrimas.

Dar keliolika minučių, ir bekelė baigėsi. Iki Vilniaus – vos pora dešimčių kilometrų.

„Čia važiavo visi senieji vilkai, tikrieji lenktynininkai.

Nebuvo iš gatvės atlėkusių prašalaičių, krečiančių visokias nesąmones”, – taip varžybų dalyvius įvertino D.Danusas.

Beje, dabar jis jau dalyvauja kitame maratone – legendinėse lenktynėse aplink Ladogos ežerą, yra ruso Sergejaus Šichotarovo šturmanas.

„Kiekviename maratone, nesvarbu, ar tu bėgi, plauki, ar važiuoji, principas yra tas pats: turi labai gerai įvertinti jėgas, savo ir visureigio galimybes, kad gerai pasirodytum ne viename ruože, bet per visas varžybas ir galiausiai finišuotum pirmas”, – sakė keturiskart Dakaro ralyje dalyvavęs A.Juknevičius.

Susumavus bekelės maratono „4x4 perimetras” rezultatus, paskelbti nugalėtojai – latviai Janis Auzinis ir Martinas Lilienfeldas.

Nors trijuose greičio ir trijuose orientaciniuose greičio ruožuose greičiausi buvo A.Juknevičius ir D.Danusas, žemyn juos bloškė eismo taisyklių nepaisymas: ekipažas tarp įskaitinių ruožų važiavo per dideliu greičiu.

Pirmąkart Lietuvoje surengtas bekelės maratonas „4x4 perimetras” truko pustrečios paros. Per tą laiką varžybų dalyviai įveikė beveik 2000 kilometrų šalies pasieniu.

Lenktynės buvo suskirstytos į šešis etapus: Vilnius–Druskininkai–Jurbarkas–Žibininkai (Kretingos r.)–Pačeriaukštė (Biržų r.)–Rimšė (Ignalinos r.)–Vilnius. Kiekvieno naujo etapo startas buvo skelbiamas praėjus lygiai devynioms valandoms nuo prieš tai buvusio etapo starto.

Varžybose nuolat važiavo 16 visureigių, bet iš viso dalyvavo 22 ekipažai. Sunkiausia buvo „Extreme” klasės ekipažams, kurie nesikeitė visas lenktynes. „Adventure” ir „Maybe” klasių ekipažai keitė vienas kitą.

Lenktynėse dalyvavo ir viena moteris. „Adventure” klasėje „Toyota” visureigį vairavo Lina Tamulionienė (nuotr.).

Finišą pasiekė visi lenktynių dalyviai.

Kiekviename visureigyje buvo sumontuota stebėjimo įranga, vadinamoji juodoji dėžė. Iš jos duomenų buvo nustatyta, ar lenktynininkai neviršijo leistino greičio.