Olandas puikiai kalba angliškai ir vokiškai. Tačiau norint rišliai pasakyti sakinį lietuvių kalba jam dar tenka palaužyti liežuvį. 31 metų užsienietis nepasiduoda – su vietiniais jis stengiasi bendrauti vien lietuviškai.
Lietuvoje I.Mackay atsidūrė atsitiktinai. Kai prieš 5 metus dar buvo Roterdamo universiteto studentas, jis sumanė pagal mainų programą vykti mokytis į Jungtines Amerikos valstijas.
„Padariau keletą klaidų ir man nepasisekė. Nors Vilnius visai kitoks miestas, teko kriminalistikos mokytis atvažiuoti čia”, – šyptelėjo I.Mackay.
Vėliau jis ketino Vilniuje tęsti magistrantūros studijas, tačiau pasikalbėjęs su keliais sostinėje įsikūrusiais olandais ir vietiniais gyventojas nusprendė pasukti į verslą.
– Kokio verslo ėmėtės? – pasiteiravo „Sostinė” I.Mackay.
– Pirmas mano ir kolegų darbas buvo rėmeliai ant tualetų durų baruose ir kavinėse. Į tuos rėmelius dėdavome reklamą. Dabar klientams siūlome ne tik juos, bet ir skaitmeninius įvairaus dydžio plakatus, kuriuos galima kabinti baruose, restoranuose, universitetuose.
Be to, Vilniuje reikia daryti ką nors, kas labai populiaru Olandijoje. O tai juk dviračiai. Olandiški naujo dizaino dviračiai dabar populiarūs Sidnėjuje, Niujorke, Amsterdame, Berlyne. Susidomėjau šiais dviračiais.
Paskambinau juos gaminančiai kompanijai Olandijoje ir paklausiau, kodėl viso pasaulio didmiesčiuose išpopuliarėjusių dviračių nėra Vilniuje. Įmonės atstovai iš pradžių perklausė, ar Vilnius yra Latvijoje, bet paskui nusprendė, kad jei susidomėta, reikia šių dviračių atgabenti ir į Lietuvą.
– Kaip vertinate Vilniaus dviračių takus?
– Vilniuje dviratininkams gal ir nėra problemų dėl takų. Bėda kitokia. Olandijoje žmonės į dviračius žiūri kitaip, jie prie jų pratinami nuo vaikystės. Vaikai į mokyklas kasdien važiuoja po 10 kilometrų dviračiu, tiek pat numina ir sugrįždami namo. Dviračiai užprogramuoti olandų kraujyje.
Kalbėjau su daugeliu lietuvių. Jie skundžiasi, kad Vilniuje yra kalnų, sunku į juos užminti. Bet tai nesvarbu. Jei nori važinėti dviračiu, gali važiuoti ir į kalną.
Senamiestyje važinėti puiku – čia yra gerų dviračių takų.
Tačiau Vilniuje yra vietų, kur pedalus minti tikrai nemalonu.
Neseniai dviračiu važiavau į Žemuosius Panerius – tolokai. Norint patekti į šį rajoną teko važiuoti gatve, kur rieda ir automobiliai, nes dviračių takų nėra.
Minti nebuvo labai malonu.
– Kaip per penkerius metus pasikeitė dviratininkų kultūra sostinėje?
– Kai čia atvykau, dviratininkų buvo gerokai mažiau. Bet aš čia nuo pat pradžių myniau pedalus. Prieš kelerius metus ir į verslo susitikimus atriedėdavau dviračiu.
Verslininkai manydavo, kad aš trenktas, bet pasiteisindavau, kad esu olandas ir man normalu visur važiuoti dviračiu.
Olandijoje dviračių pedalus mielai mina ir verslininkai.
Dabar ir Vilniuje galima pastebėti dviračius minančių žmonių su kostiumais.
Būtų gražu, jei Vilniuje atsirastų dviračių ir dviratininkų aprangos mada. Juk dviratį minti galima ne tik su sportine apranga.
– Ar teko čia susidurti su dviračių vagystėmis?
– Reikia pirkti geras spynas ir dviračių niekas nevogs.
Lietuviams vis dar gaila pinigų gerai spynai. Gal Vilniuje prigytų specialios vietos miesto centre, kuriose dirbtų apsaugininkai? Olandijoje tokių yra, palieki dviratį, gauni čekį, jis saugomas visą dieną, o vakare pateikęs čekį gali dviratį atsiimti.
– O ką Vilniuje dar reikėtų keisti?
– Požiūrį į tenisą. Pats mėgstu jį žaisti. Tačiau man nepatinka, kad dauguma mano, jog tenisas – beprotiškai brangus sportas.
Olandijoje kai kur prie daugiabučių yra teniso aikštelių. Tereikia nusipirkti raketę ir žaisti gali kas tik nori.
Vilniuje daugiabučių kiemuose yra krepšinio aikštelių. Kodėl nebūtų galima nupiešti kelių papildomų linijų ir padaryti daugiau nemokamų teniso aikštelių?
Jei žmonės patys gali nusipirkti krepšinio kamuolį, galės nusipirkti ir teniso raketę.