Lyginant automobilius, tiek Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, tiek šalies prezidento Christiano Wulffo automobiliai yra labai kuklūs šalia Benedikto XVI.
Popiežius nevažinėja tiesiog standartiniu S klasės „Mercedes-Benz“, 7 serijos BMW ar „Audi A8“ automobiliu.
Jis naudojasi specialiai pagamintu „papamobiliu“ su aukso apdailos elementais viduje ir vieninteliu pasaulyje numerio ženklu SCV-1, kurį reikėtų šifruoti „status civitatis Vaticanae“. Išvertus iš lotynų kalbos „Vatikano miesto valstybė“.
Šių specialių automobilių istorija prasidėjo dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kuomet 1930-ųjų vasarą „Daimler-Benz“ popiežiui Pijui XI suteikė prailgintos bazės „Nürburg 460“ modelį.
Šventasis tėvas liko taip sužavėtas šiuo automobiliu, kad net ir be didesnio reikalo sukdavo ratus aplink Vatikano sodus. To meto „Mercedes-Benz“ archyvuose išliko įrašas, kad popiežius apie automobilį sakęs: „Tai modernios inžinerijos stebuklas“.
Nuo tada ryšiai tarp „Mercedes-Benz“ ir Vatikano tapo itin tamprūs. Jokios kitos markės automobilių į Vatikaną nebuvo patiekta taip daug, kaip „Mercedes-Benz“.
Tiesa, techniniu požiūriu pirmieji „papamobiliai“ iš esmės nesiskyrė nuo standartinių, tik buvo aprūpinti gausesne komforto ir prabangos įranga.
Tik gerokai vėliau popiežiui skirti automobiliai buvo pradėti rimčiau modifikuoti: montuojami platesni langai, nuimamas stogas, įrengta į sostą panaši sėdynė gale.
Po pasikėsinimo į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę 1981 gegužę, buvo smarkiai susirūpinta „papamobilių“ saugumu, jie buvo papildomai sustiprinti neperšaunamais stiklais ir lengvais šarvais.
Nenuostabu, kad taip patobulintas dabartinis „papamobilis“ - M klasės „Mercedes-Benz“ sveria daugiau nei tris tonas. Jame taip pat įdiegta transmisija, specialiai pritaikyta labai lėtam važiavimui.
Tiesa, „Mercedes-Benz“ nėra vienintelė kompanija, tiekusi automobilius popiežiams. Tarp daugiau nei penkių dešimčių modelių yra „Cadillac Deville“, „Ferrari Mondial“ ir net „Seat Marbella“.