„Visureigių vairuotojai Lietuvoje laikomi žemesne kasta. Mūsų pomėgis daugeliui nesuprantamas: lyg ir sportas, bet ne sportas, nes nėra greičio, dažniausiai važiuojama be šalmų ir nemontuojami saugos lankai.
Mes lyg ir automobilių mėgėjai, bet lyg ir ne visai - atrodo, kažkokia nesąmonė, kad atvažiuoji, užklimpsti ir turi trauktis su gerve“, - svarstė Panevėžio visureigininkų klubo „Viesulas bastūnas“ vadovas Audrius Sutkus.
Jau daug metų su bendraminčiais Lietuvoje jis rengia bekelės varžybas ir kiekvieną kartą susiduria su tomis pačiomis problemomis: begale draudimų ir aplinkinių priešiškumu.
Išmano gamtos reiškinius
Visureigiais Lietuvoje važinėja keliasdešimt tūkstančių žmonių ir tik nedaugelis jų didesnio pravažumo ir galingumo automobilį įsigijo tam, kad kartais turėtų progą išmėginti realias jo galimybes: bristų per purvą, smėlio ir žvyro pusnis, brautųsi per užakusias pelkes, nertų į miško tankmę.
„Tai žmonės, kurie ne tik sportuoja, bet ir iš tiesų mėgsta gamtą - visada išsiveža daugiau šiukšlių, nei atsiveža, stengiasi nepervažiuoti medelio ar jaunos pušies. Be to, jie gerai supranta gamtos reiškinius - kada keliuose įšalas, kada - atlydys, kada vanduo pakyla, o kada nusenka“, - aiškino A.Sutkus.
Žinoti, kas vyksta gamtoje, yra kiekvieno užkietėjusio visureigininko garbės reikalas. Kaip garbės reikalas ir mokėti susiremontuoti neišvažiuojamame kelyje staiga sugedusį automobilį.
Tačiau pastaraisiais metais bekelės mėgėjai Lietuvoje beveik neturi progų užsiimti tuo, kas jiems teikia tiek daug džiaugsmo.
„Dabar Lietuvoje visureigių galėtų ir nebūti, - įsitikinęs A.Sutkus, - nes realiai negalima važiuoti niekur kitur, kur negali važiuoti paprasčiausias dviem ratais varomas automobilis. Bet visureigio paskirtis yra kita.“
Visureigininkams apribotos teisės važinėtis nepažymėtais miško keliukais, kuriais nuolat zuja miškavežiai. Jiems apribotos teisės važiuoti per žemėlapyje nurodytą brastą, per kurią traktoriais ir
kombainais dažnai traukia ūkininkai.
Kai kurie urėdai juos veja nuo gaisro linijų - suartos žemės, kuri neleidžia plisti kilusiam gaisrui. Tiesa, yra urėdų, kurie, priešingai, ploja rankomis, kai šią liniją pervažiuoja keli visureigiai, nes tos žemės nereikia iš naujo ruošti.
„Mums draudžiama daryti beveik viską, kas patinka: važiuoti ten, kur neišvažiuojama, nes neva niokojame miško paklotę. Galvą dedu, kad nė vienam rimtam visureigininkui nekyla minčių viduryje miško važiuoti per samanas ar mėlynių krūmus. Mąstant logiškai, kur jais nuvažiuosi - 10-15 metrų ir atgal?“ - retoriškai klausė A.Sutkus.
Prisiima dalį kaltės
Generalinė miškų urėdija niekada neskaičiavo, kiek žalos aplinkai padaro patrakę visureigininkai ar keturratininkai. Tačiau kiekviena urėdija gali pateikti ne vieną suniokotos miško paklotės, sugadintų vietinės reikšmės keliukų pavyzdį.
„Dažniausiai bekelės mėgėjai mėgsta ekstremalų, šiurkštų sportą, o po jų pasivažinėjimo ir taip sunkiai išvažiuojami keliai tampa iš viso neišvažiuojami. Tvarkyti juos tenka urėdijoms.
Be to, į kuo didesnę tankmę važiuojama, tuo didesnė tikimybė sutrikdyti miško gyvūnijos ritmą“, - aiškino Generalinės miškų urėdijos Miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Darius Stonis.
„Nesąmonė, - kategoriškai atkerta A.Sutkus. - Kodėl miškavežiai ir traktoriai gali važinėti tais keliais, o visureigiai – ne? Sunkvežimiai tuos kelius dar labiau subjauroja, bet mums kažkada buvo
paaiškinta, kad tai yra verslas, todėl jam galioja kitos taisyklės.“
Tačiau urėdus ir Aplinkos apsaugos agentūrą neretai pasiekia pranešimai apie suniokotus draustinius, rezervatus, piliakalnius. Visureigininkai neneigia, kad tokių atvejų irgi būna.
„Yra senas geras posakis, kad tarp čigonų irgi pasitaiko vagių. Tai tinka bet kuriam sportui, bet kuriai verslo įmonei ar veiklai. Tarp visureigininkų irgi yra tokių, kurie nepaiso moralės normų, nesilaiko etikos.
Bet save gerbiančiam visureigininkui net nekiltų minčių arti specialiais ženklais žemėlapyje pažymėtas vietas, kaip normaliam žmogui nekiltų minčių atlikti gamtinius reikalus Laisvės alėjoje“, - tvirtino A.Sutkus.
Vis dėlto yra ir kita medalio pusė: neįmanoma važiuojant pieva nepalikti vėžių. Kaip neįmanoma ir dideliu galingu visureigiu neišrausti puraus smėlio.
„Iš mūsų kažkodėl tikimasi, kad po savęs nepaliksime absoliučiai nieko. Bet reikia įvertinti, kokią realiai žalą gamtai darome. Jei palikome vėžes, apskaičiuoti, per kiek laiko žolė vėl užžels. Pats rengiu trasas bekelės varžyboms ir po metų senosios trasos nebepažįstu - atrodo, joks žmogus niekada ten nebuvo įžengęs“, - pasakojo A.Sutkus.
Turi gauti begalę leidimų
Lietuvoje nėra dykumų, pusdykumių ar stepių kaip Azijoje, Amerikoje ar Afrikoje. Čia nėra neišvažiuojamos laukinės taigos kaip, pavyzdžiui, Sibire.
Bekelės varžybos pasaulyje ne tik populiarios, bet ir labai pelningos. Kaip Dakaro ralis per dykumas ar lenktynės aplink pelkėtą Ladogos ežerą.
Į šias varžybas kasmet plūsta šimtai adrenalino ir iššūkių ieškotojų, nors dalyvauti ten - ne tik sunku, bet ir pavojinga gyvybei. Surengti bekelės varžybas Lietuvoje kaskart tampa didesniu iššūkiu, nei dalyvauti pačiose lenktynėse, nes reikia gauti galybę leidimų ir apsidrausti nuo visų įmanomų netikėtumų.
Varžybų dalyviai pasirašo pareiškimus, kad patys atsako už savo gyvybę, už ekologiją, už gamtą.
„Jei neapsidraustume nuo visko, kas tik galėtų nutikti, nesurengtume nė vienų varžybų, nes mums tai kvepėtų grotomis“, - neabejoja A.Sutkus.
Pykstasi su medžiotojais
Didžiausia bėda rengiant kiekvienas varžybas - gauti medžiotojų leidimą. Šie - bene didžiausi visureigininkų priešai, nors patys neapsieina be visureigių. Urėdijos dažnai prašo bekelės varžybų rengėjų su medžiotojais susitarti gražiuoju, nes kitaip šie neduoda ramybės urėdams.
Medžiotojų skambučiai į urėdijas pasipila po kiekvienų visureigių varžybų.
„Kažkodėl medžiotojų būrelis, išsinuomojęs medžioklės plotą, įsivaizduoja, kad tuo keliu niekas niekada nevažiuos, o kiekvienas juo važiavęs yra didžiausias priešas, nes neva išbaido visus žvėris.
Ne kartą per varžybas susidūrėme su medžiotojais, todėl ir kyla nesusipratimų. Tačiau jei susigalvoji medžioti viešoje vietoje, turi pastatyti ženklus ir įspėti, nes į tą plotą gali užklysti ir paprastas grybautojas.
Nė vienas sveiko proto visureigininkas nevažiuotų į užtvertą koridorių, jis tikrai rastų šimtą būdų apvažiuoti tą vietą“, - tvirtino A.Sutkus.
Savo valdas linkę aptverti
„Dar viena bėda Lietuvoje ta, kad praktiškai jokiais užmiesčio keliais nebegalima važinėti, nes visur - užtvertos teritorijos ir pristatyta ženklų „Privati valda“.
Tačiau jokios privačios žemės savininkas neturi teisės užtverti servitutinio kelio, kuris per jo valdas driekiasi daugiau kaip šimtą metų“, - piktinosi dar vienas visureigininkas vilnietis Antanas Juknevičius.
Pastaraisiais metais turbūt neįmanoma apvažiuoti nė vieno Trakų ar Molėtų rajono ežero, nes teritorijos aplink juos nusagstytos užkardomis ir bauginančiais, nors neteisėtai pastatytais ženklais, kad į privačią teritoriją važiuoti draudžiama.
„Pats esu miško savininkas ir, žinoma, labai nenoriu, kad po mano valdą kas nors važinėtųsi, bet vis tiek nesuprantu išsigimusio lietuviško požiūrio viską aptverti. Kadastro ir registro pažymoje pažymėtas kelias
turi buvo išvažiuojamas“, - aiškino A.Sutkus.
Derybos pasiekė aklavietę
Pastaraisiais metais visureigininkų judėjimas Lietuvoje kiek nusilpo. Tai lėmė ir ekonomikos regresas, nes brangiai kainuoja ir degalai, ir bekelės kliūčių ruože aplaužyto automobilio tvarkymas.
Prieš ketverius metus Lietuvos visureigių klubų asociacija (LVKA) inicijavo pokalbį su Generaline miškų urėdija, bet diskusijos dėl to, kur galėtų važinėti bekelės mėgėjai, baigėsi be rezultatų.
Lyg ir buvo sutarta, kad visureigininkai parengs planus vietų, kuriose norėtų rengti sportinius greičio ruožus, tačiau šie planai žlugo urėdams pagrasinus bausti LVKA, jei pagaus bent vieną visureigį, važinėjantį neleistinoje vietoje. Lietuvoje visureigių yra 100 kartų daugiau nei visureigininkų klubų, todėl šie pabūgo įsipareigojimų gaudyti pažeidėjus ir tapti atsakinga už visus.
Derybos su rajonų urėdais kaskart irgi atsiduria aklavietėje, nes kiekvienas pageidavimas įrengti trasą klampioje vietoje atsitrenkia į griežtai rėžiamą „ne“.
„Šiaip konfliktų su urėdais turėjome gana mažai, - tikino A.Sutkus. - Pasitaikė, kad urėdas per varžybas matė, kaip dalyvis gervę prie medžio kabina be apsaugos, todėl pažeidė žievę. Kaip organizatoriai gavome baudą. Bet pažeidėjas irgi buvo nubaustas, nes patys draudžiame taip
elgtis“, - aiškino A.Sutkus.
Trikdo gyvūnų ritmą
Generalinės miškų urėdijos Miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Darius Stonis:
„Bekelės mėgėjai mėgsta važinėti ekstremaliai, o jų suniokotus miško kelius tenka tvarkyti urėdijoms.
Jie mėgsta akcentuoti, kad tai - tik pasivažinėjimas po mišką ir grožėjimasis juo, kaip kartais tvirtina keturratininkai, ir važinėti ten niekas nedraudžia. Bet važinėti reikia tvarkingai, o ne taip, kad paskui tektų siųsti buldozerį lyginti kelio.
Urėdijos dėl visureigininkų dejuoja mažai. Matyt, ir dėl to, kad sumažėjo bekelės mėgėjų - prieš krizę buvo daugiau žmonių, kurie važinėdavo visureigiais ir negailėdami juos laužydavo.
Bet vis tiek laikausi nuomonės, kad kliūčių ruožą reikėtų įsirengti uždarose teritorijose, o ne lįsti į mišką. Kuo didesnė bekelė, tuo daugiau ten gyvūnų, o trikdyti jų ritmą nėra gerai.
Vis dėlto problemos dėl visureigininkų Lietuvoje nėra sistemingos.“