R.Bružas Lietuvos centriniame archyve susirado Lietuvos motociklininkų klubo įstatus, po to – gausybę su motociklais pozuojančių vyrų fotografijų.
Leidinį „Bikerstory.LT. Motociklizmo istorija Lietuvoje 1918–1945” žurnalistas rengė beveik trejus metus.
R.Bružas išsiaiškino, kad pirmasis Lietuvoje motociklas „Brandenburger Grenadier”, kuris priklausė Jonui Gulbei, buvo įregistruotas 1913-aisiais.
Vėliau motociklų skaičius nuolat didėjo, o jau 1931 metais Lietuvos gyventojai turėjo 545 motociklus. Lengvųjų automobilių Lietuvoje tais metais būdavo įregistruojama tris kartus daugiau.
Šalia žinomų „Indien”, „Douglas”, „Harley-Davidson”, „N.S.U.” markių motociklų lietuviai važinėjosi „Husqvarna”, „Miele” markių motociklais, nors dvi pastarosios bendrovės šiandien žinomos kaip pjūklų ir buitinės technikos gamintojos.
„Tuomet buvo keisčiausių modelių transporto priemonių, nes pagal to meto eismą reglamentuojančią tvarką motociklais buvo vadinamos visos dviratės ar triratės transporto priemonės, kurių svoris yra didesnis nei 200 kilogramų”, – pasakojo R.Bružas.
1928 metais Lietuvoje buvo net 36 markių motociklai.
Benziną skiedė spiritu
Motociklai ir tais laikais nebuvo pigūs – naujas kainavo apie 3 tūkst. litų. Naudotą buvo galima įsigyti ir už 500 litų. Galima palyginti – tuo metu karvė kainavo apie 200 litų.
Tačiau Lietuvoje veikęs gausus motociklų gamintojų atstovų būrys šias transporto priemones parduodavo išsimokėtinai. Todėl prieš kitus pasipuikuoti norintys kavalieriai galėjo važinėtis motociklais, nors jų kišenėse švilpavo vėjai.
Litro benzino kaina tuo metu nesiekė vieno lito. 1932 metais į Lietuvą atsiritus pasaulinei ekonomikos krizei, norėdama paremti krašto spirito gamintojus, Lietuvos valdžia įpareigojo tam tikra proporcija benziną maišyti su spiritu.
Šis mišinys buvo vadinamas motorinu, jo kaina siekė 98 centus. Tačiau jis tiesiog ėdė variklius. Reikalavimas benziną skiesti spiritu buvo atšauktas tik 1939 metais.
Važiavo pirmąja pavara
Dar vienas paskatinimas pirkti motociklus buvo tai, kad iki 1931 metų jais važinėtis buvo galima neturint vairuotojo pažymėjimo. Perkant motociklą pakakdavo vos 5 minutes trunkančio pardavėjo pamokymo.
Kuo tokios konsultacijos baigdavosi, iliustruoja vienas to meto spaudoje aprašytas nutikimas.
Automobiliu važiuojantis pasiturintis lietuvis pakelėje pamatė prie sustojusio motociklo besikrapštantį vyrą. Sustojo pasidomėti, kas atsitiko.
„Staiga kažkas garsiai trakštelėjo, ir motociklas sustojo”, – apie ištikusią bėdą pasakojo motociklininkas.
Apžiūrėjęs motociklą mašinos vairuotojas pastebėjo, kad yra įjungta pirmoji pavara, o spidometras rodo, jog nuvažiuota 4 tūkst. kilometrų.
Pasirodo, per trumpą instruktažą pardavėjas pamiršo pasakyti, kad motociklas turi kelias pavaras. Motociklo savininkas visus 4 tūkst. kilometrų važiavo tik pirmąja pavara, kol „užkalė” variklis.
Numeriai keisdavosi kasmet
Tarpukario Lietuvoje transporto eismas buvo reglamentuojamas pagal vokiško pavyzdžio Kelių eismo taisykles, kurios pagal poreikį ar iškilus nepatogumams būdavo nuolat papildomos.
Iš pradžių jos buvo gana lakoniškos. Pavyzdžiui, 1920 metais išleistas pirmąsias taisykles sudarė vos 12 skirsnių. Tačiau jų nuolat daugėjo, ir 1936 metų redakcijos Kelių eismo taisyklių reikalavimai jau tapo panašūs į šiandienius.
Dabar egzotiškai skamba tvarka, reikalavusi kiekvienais metais pasikeisti transporto priemonės valstybinius numerius. Kasmet skirdavosi numerių spalva, raidžių, skaičių išdėstymas.
Privalomai keičiant numerius valdžia šitaip kasmet registruodavo transporto priemones ir atlikdavo kai ką panašaus į šiandienę techninę apžiūrą.
Transporto priemonių savininkams tai sudarydavo sunkumų, tačiau šiandien pagal valstybinius numerius galima gana tiksliai nustatyti, kuriais metais transporto priemonė yra fotografuota.
Išgėrusiems – beprotiška bauda
Tarpukariu tebuvo keli pagrindiniai kelio ženklai, informuojantys apie sankryžą, duobėtą kelią, geležinkelio pervažą, pagrindinio kelio susikirtimą su šalutiniu.
Stovėti buvo draudžiama tik sankryžose.
Tuomet nebuvo ir pėsčiųjų perėjų, tačiau taisyklėse buvo reikalavimas praleisti gatvę kertančius pėsčiuosius.
Kaip ir dabar, šio reikalavimo nebuvo paisoma. 1935 metų Kauno spaudoje R.Bružas aptiko informaciją, jog „mašinų mieste pasidarė tiek gausu, kad norint pereiti gatvę jau reikia ilgėliau palaukti”.
Baudos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus siekė nuo kelių iki kelių dešimčių litų.
Tačiau, palyginti su nustatytais baudų dydžiais, labiausiai R.Bružą nustebino bauda už vairavimą išgėrus.
Už tai buvo baudžiama net iki 3 tūkst. litų bauda konfiskuojant transporto priemonę arba trys mėnesiai kalėjimo. Tokia bauda net ir šiandien atrodo įspūdingai. Tarpukario Lietuvoje, kai geras atlyginimas siekdavo 200 litų per mėnesį, tokio dydžio bausmė buvo sunkiai įsivaizduojama.
Tarpukariu promilių niekas neskaičiavo. Girtumas buvo nustatomas primityviais testais, pavyzdžiui, pereiti tiesiąja linija.
Akivaizdu, kad lengvai įkaušus buvo galima važiuoti, bet, matyt, rizikavo retas.
Bausdavo lenkiančiuosius
Tarpukario Lietuvoje buvo nustatyti greičio apribojimai. Motociklu mieste buvo galima važiuoti iki 40 km per valandą greičiu, užmiestyje – iki 55 km.
Automobiliais buvo leidžiama važiuoti 5 kilometrais greičiau.
Kaip tais laikais būdavo matuojamas transporto priemonių greitis?
Pakelėje stovintis policininkas pravažiavus mašinai gestu duodavo signalą už kilometro stovinčiam kolegai, kuris nuspausdavo chronometrą.
Prie antrojo pareigūno priartėjusi mašina buvo stabdoma ir pagal užfiksuotą laiką buvo apskaičiuojamas mašinos greitis.
Bet populiariausias greičio matavimo būdas buvo toks: policijos automobilis važiuodavo leidžiamu greičiu ir kas jį aplenkdavo, būdavo baudžiamas kaip viršijęs greitį.
Plentai iš žvyro ir molio
Greičio pažeidėjų nebūdavo daug, nes lakstyti neleisdavo kelių būklė. Miestuose akmenimis išgrįstos buvo tik kelios pagrindinės gatvės. Tačiau jos buvo nelygios ir važiuojančios mašinos barškėdavo kaip kibirai.
Užmiestyje apie 60 procentų kelių sudarė išvažinėti lauko keliukai, o 40 proc. – plentai.
Tačiau tai nebuvo asfaltuoti keliai, kaip dabar. Plentu būdavo vadinami keliai iš žvyro ir molio mišinio. Jis būdavo išlyginamas akėčiomis ir suvoluojamas.
Tokiu būdu buvo nutiestas net prestižinis Žemaičių plentas nuo Kauno iki Klaipėdos. Skirtumas tik tas, kad prieš pilant žvyro ir molio mišinį buvo klojamas kelio pagrindas iš kumščio didumo akmenų.
Užmiesčio keliai buvo nutiesti per privačias žmonių žemes, todėl tvarkyti kelius buvo žemės savininkų prievolė.
Už neprižiūrėtą kelią laukdavo baudos, tačiau kiekvieną pavasarį spauda mirgėdavo pranešimais apie neišvažiuojamus Lietuvos kelius.
Sėkmės paakintas žada išleisti trilogiją
Pusantro tūkstančio egzempliorių tiražu išleista knyga apie tarpukario Lietuvos motociklizmo istoriją kartu su DVD filmo kopija apie praėjusį rudenį vykusią motociklininkų kelionę aplink Lietuvą kainuoja 68 litus.
Per mėnesį leidinys pateko į perkamiausių „Vagos” leidyklos knygų dešimtuką.
Autorius R.Bružas (nuotr.) su leidykla jau derasi dėl papildomo tiražo leidybos.
R.Bružo manymu, knygos sėkmę lėmė ir tai, kad joje yra sukaupta informacija ne vien apie tarpukario motociklizmo plėtrą. Gausiai iliustruotame leidinyje visuomenei pirmą kartą pristatoma tuomet galiojusių Kelių eismo taisyklių raida, skaitytojai supažindinami su šalyje buvusiu kelių tinklu, jų būkle.
Išleidęs knygą apie Lietuvos motociklizmo istoriją tarpukario metais, žurnalistas R.Bružas neketina sustoti. Autoriaus teigimu, ši knyga yra pirmoji būsimos trilogijos dalis. Dabar žurnalistas renka medžiagą apie Lietuvos motociklizmo istoriją sovietmečiu ir atkūrus šalies Nepriklausomybę.