Beje, pagal oro balionų skaičių, tenkantį 100 tūkstančiui gyventojų, Lietuva užima penktąją vietą pasaulyje, nusileisdama tik kelioms nepadoriai turtingoms valstybėms.
Kaip padaryti tokį eksperimentą neišduodant automobilinio tikėjimo?
Ilgokai laužius galvą dingtelėjo išganinga idėja: kodėl nesukryžminus ratuočio su oro balionu? Juk tereikia gondolą – iš vytelių nupintą oreivių kabinos funkcijas atliekantį krepšį – pakeisti kabrioletu...
Didelei mano nuostabai, išdėstęs ereziją apie naują įrašą Lietuvos aviacijos istorijos kronikoje „Oreivystės centro“ strategams – Jolantai Tūraitei, Romui Bakanauskui ir Aurimui Vengriui – atgal į redakciją traukiau pats patikėjęs, kad tai įmanoma.
Tereikia keleto smulkmenų. Pirmoji – bestogis automobilis, kurio šeimininkas būtų tiek pat išprotėjęs, kiek ir „TopGear“ komanda.
Taip pat, reikia oro baliono, kuriam pakelti maždaug pusantros tonos krovinį būtų tas pats, kas Pasaulio čempionų lygos „Strongman“ nugalėtojui žongliruoti muliažiniais cirko galiūnų svarsčiais. Šiam reikalui pagal kupolų konstrukciją, tūrį ir keliamąją galią tiko keturi „Oreivystės centro“ flotilėje esantys oro balionai.
Po savaitę užtrukusių svarstymų ir techninių detalių šlifavimo apsistojome prie „Utenos“ aludarių vardu pakrikštyto skraidymo aparato. Pastarojo tūris net 6000 kub.metrų, todėl teisingai paspraginus viduje pripūstą orą su tokiu įrankiu galima kilstelėti net dviejų tonų krovinį.
Bene sudėtingiausia avantiūros dalis: skirtingų stichijų „vestuvės“: kaip sujungti kabrioletą su degikliais ir kupolu, kad neliktų nė šešėlio abejonės dėl netyčiuko. Šiuo atveju – žengtelėjimo žemėn. Pagaliau, kad net išvengus rimtų incidentų kylant ar leidžiantis, ant automobilio kėbulo pėdsakų nepaliktų tvirtinimo sistema.
Ir paskutinis dalykas – norint praskristi su oro amfibija virš miesto, reikia pelnyti bent trejeto valdiškų institucijų malonę. Pradėjau nuo Vilniaus mero Artūro Zuoko.
Išklausęs monologo apie netradicinius „TopGear Lietuva“ projektus ir tikimybę sulaukti žiniasklaidos dievų iš BBC dėmesio, viešųjų ryšių virtuozas šiek tiek suraukė antakius ir pažadėjo... parūpinti gerą vietą prestižinėse sostinės kapinėse.
Jautru. Tapo visiškai aišku, kad belstis į civilinės aviacijos prievaizdų duris ir prašyti palaiminimo skrydžiui nesertifikuotu aparatu, būtų tiesiog bergždžias laiko švaistymas.
Ačiū Dievui, visa kita ėjosi kaip karštu peiliu per sviestą.
Pradėjus dairytis mažulio kabrioleto ir skambtelėjus bičiulio pasufleruotu „Smart Fortwo Cabriolet“ šeimininko telefono numeriu, ragelyje pasigirdo nemergaitiškai dalykiškas „gerai“.
Edita Markina mielai sutiko persėsti į mano „Subaru“, kol jos mažylis matuosis tvirtinimo sistemas, kentės svorio balansavimo procedūras ir, galų gale, tabaluosis padebesiuose.
Tokie pat nevaldiškai geranoriški buvo sostinės savivaldybės įmonėje „Susisiekimo paslaugos“ vyrai.
Sustoję atokiau jie atlaidžiai šypsojosi iš mūsų komandos trepsėjimo aplink „Smart“ bandant atrasti optimalią mašinos ir oro baliono degiklių bei kupolo pakabos lynų fiksaciją.
Į visus prašymus evakuatoriumi kilstelėti trosais apraizgytą bolidą aukštyn, o po keleto minučių dūsavimo nuleisti žemyn, jei reagavo kaip į darželinukų bandymus iš medinių kaladėlių sudėlioti namą.
Reikia pripažinti, kad viskas pasirodė šiek tiek sudėtingiau, nei tikėjomės. „Smart“ variklis sumontuotas virš galinės ašies. Beveik ten pat kėdynės. Bagažinės įdaras – trys propano dujų rezervuarai – taip pat didino svorio disbalansą. Pradėjus kelti oro amfibiją, priekiniai ratai ir mašinos nosis šaudavo aukštyn, o galas likdavo įsikibęs žemės.
Tačiau ir šios problemos sprendimas pasirodė esąs paprastas, kaip trys kapeikos: pasibeldęs į Žydrūno Savicko sporto klubo duris per šešias sekundes susitariau dėl paskolos svarmenimis. Tereikėjo išsiaiškinti kiek ir kokių „Žydrūno tablečių“ naudoti. Išbandę įvairias kombinacijas su 15, 20 ir 25 kilogramų svarmenimis, apsistojome prie formulės 2x3x25. T. y. priekinius ratus papuošėme dviem aksesuarais, kurių bendras svoris 150 kilogramų. Bėdos – kaip nebūta.
Atlikus visus namų darbus, beliko sulaukti tinkamo oro. Paprastai sprendimas kilti dangun laiminamas, kai debesų padas pakankamai aukštas, kai horizonte nesistumdo kamuolinės audros užuomazgos, kai matomumas – ne mažiau kaip 5 kilometrai, o vėjo stiprumas – ne didesnis kaip 5 m/s.
„Oreivystės centro“ bazėje ir paskutinį kartą patikrinus, kaip veikia degikliai, ar sklidini dujų rezervuarai, ar visi karabinai ir trosai vietoje, 6 visureigių vilkstinė su bestogiu „Smart“ priešakyje, pajudėjo Maišiagalos link.
Netoli Pavilnojo kaimo oreiviai paleido zondą – helio dujų pripildytą balionėlį, kurio judėjimas skirtinguose aukščiuose leidžia apytiksliai prognozuoti skrydžio maršrutą. Kaip tik tada paaiškėjo, kad iš ryto dvelkęs švelnus šiaurys užleido vietą prietryčių vėjui, todėl oreivių karavanui teko dar porą kartų koreguoti planus ieškant startui tinkamos vietos.
Automobiliuko parengimas istoriniam skrydžiui užtruko tik keletu minučių ilgiau nei greta dirbusi „Oreivystės centro“ komanda išpakavo antrą, kolegoms fotografams ir operatoriams skirtą, skraidymo aparatą. Pražiodinus baliono „gerklę“, galingu ventiliatoriumi „Utenos“ kupolas buvo pripildytas oru greičiau nei galima įsivaizduoti, matant kokio nerealaus dydžio tas daiktas yra. Kai balionas tapo panašus į pusiau perpjautą gigantišką kriaušę, vidun pučiamas oras pradėtas kaitinti.
Tada atėjo eilė bene didžiausio tikslumo reikalaujančiai operacijai: perversti kupolą per kabrioletą ir užfiksuoti antrąją trosų porą.
Kaip tik tada paaiškėjo, kodėl A. Vengrys primygtinai pageidavo, kad pirmajam skrydžiui oro amfibiją palydėtų labiausiai patyrę klubo žmonės, o ne reginių ištroškusių plevėsų spiečius. Automobiliuko ir kupolo jungtuvės įvyko taip sklandžiai, tarsi vaikinukai tokius dalykus darytų dukart per dieną po valgio.
„Esam pasirengę startuoti. Ore planuojam būti apie 20 minučių“, – trumpos pauzės metu tarp degiklių keliamo drakoniško šniokštimo instruktavo Aurimas.
Paskutinis darbas prieš paliekant žemę – perjungti dujų tiekimo žarną nuo išorinių balionų prie sugrūstųjų į „Smart“ bagažinę. Dar keletą kartų liepsnos liežuviais palaižę kupolo gerklę ir pažadėję grįžti, atsiplėšėm nuo žemės.
Kaip tik tada Aurimas perspėjo, kad pradinis dangaus žygio planas šiek tiek pasikeitė: automobiliuko ir žemėje likusių visureigių nejungia jokie trosai, kurie būtų leidę šiek tiek pakybojus ore grįžti į starto aikštelę. Mes tiesiog atsidavėm vėjų malonei.
Nusileidome minkščiau nei paprastai varguoliai po alinančios dienos paprastai nugrimzta į sapną.
Pagavę išmestą inkarą žemės komandos vaikinai „Smart“ nubuksyravo iki laukų keliuko ir prilaikydami rankomis nuleido švelniai, lyg kabrioletas būtų pagamintas iš krištolo.
Tada išmušė tradicinės oreivių puotos akimirka: ant baliono degiklių užkeltose keptuvėse per keletą minučių buvo iškepta XXXL dydžio kiaušinienė. Tokia gardi, kad ja vaišinti nebūtų gėda vaišinti net „Stiklių“ restorano svečius.