Lietuvių nuotykiai Rusijoje: kai ledo kelias tirpsta akyse

Vitoldas Milius ir Audrius Sutkus – užkietėję keliautojai visureigiais, šį pavasarį pamėginę prasibrauti iki labiausiai į rytus nutolusio Europos taško – Svetočkos stulpelio Uralo kalnuose Rusijoje.

Iki Svetočkos yra nusigavę vos vienas kitas – pėsčiomis ar dviračiais. Mat ties Uchta – naftos ir gamtinių dujų perdirbimo centru Komijos respublikoje – baigiasi visi keliai į šiaurę.

Vorkutą, kuri – dar 500 km į šiaurės rytus, galima pasiekti tik geležinkeliu arba žiemos ir ledo keliu, vadinamuoju „zimnyku“. Žiemą juo zuja statybinių medžiagų prikrauti šešiais ratais varomi visureigiai ir ekstremalių nuotykių ieškotojai.

Vietiniai tvirtina, kad žiemos keliu galima važiuoti iki vėlyvo pavasario – įšalas laikosi net iki gegužės pabaigos. Tačiau lietuviams nepasisekė: nutolus nuo Uchtos kelias, kurio apskritai net nėra, o tenka patiems jo ieškotis per užšalusias upių vagas ir palei jas, tiesiog akyse ėmė tirpti.

Svajonę pasiekti Svetočkos tašką, kuris nuo Vorkutos – dar už maždaug 120 km – V. Milius ir A. Sutkus atidėjo kitiems metams.

Pateikiame vieno keliautojų – Panevėžio visureigių klubo „Viesulas bastūnas“ vadovo A. Sutkaus kelionės dienoraštį.

* * *

Pasitaiko, kad Vitoldas pasiūlo didesnių ar mažesnių avantiūrų. Kuo ji didesnė, tuo greičiau sutinku, sakydamas: „Taip! Aš važiuoju“.

Šįkart laiko atsakymui prireikė maždaug tiek, kiek jo praeina nuo nuleistuko paspaudimo iki kulkos iššovimo.

Kur jau kur, bet Vorkutoje niekada nebuvau ir, velnias žino, ar kada nors nusitrenksiu, jei ne šis pasiūlymas.

Net Uchta, kurioje prasideda „zimnykas“ – žiemos ir ledo kelias – jau yra pasaulio kraštas. „Skylė“, iš kurios kelių toliau nėra – tik vienas kitas neaišku kur nuvedantis žvyrkelis.

Todėl niekada nekilo abejonių, jog šitą „intymią“ vietą būtinai reikia pamatyti.

Nepabūgome skaičiaus „13“ demoniškos magijos: startavome 13 dieną, 13 valandą, 13 minučių, 13 kilometre. Ir Latvijos – Rusijos pasienį įveikėme per 13 valandų.

Mums 13 valandų – ne mažiau kaip 1000 km motulės Rusijos keliais.

Latviai mėgsta pigų rusišką benziną ir dyzeliną, dėl to paromis stovi eilėse, kad įvažiuotų į Rusiją ir, žinoma, į šią kontrastų šalį prailgina kelią įvairaus plauko bepročiams. Tokiems, kurie dėl sunkiai suprantamų priežasčių važiuoja į Vorkutą, Sachaliną ar „artimąjį“ Vladivostoką Tolimuosiuose Rytuose. Tokiems kaip mes.

Temą apie Latvijos – Rusijos ar Rusijos – Latvijos pasienių ypatumus galima būtų plėtoti iki begalybės, nes grįždami radome kilometro ilgumo ir 20 valandų eilę atgal.

Būtume sutikę grįžti tuščiu degalų baku ir be eilės – cigarečių ir degtinės ir šiaip neturėjome.

Tačiau tokie keistuoliai kaip mes, savaitę ir vos savaitės senumo lipdukais apklijuota „Toyota Hilux“ važiuojantys Rusijos keliais, per tas septynias paras savo miego skaitiklyje „prisukę“ vos 18 valandų – ilgiau pamiegoti tiesiog nebuvo galimybių, norintys namo, kad pagaliau įkristų į patogią lovą ir turintys minčių bei ambicijų ateityje dar tūkstantį kartų važiuoti į Rusiją, tiems, stovintiems pasienio eilėje ar tvarkantiems sienos perėjimo reikalus, sunkiai suprantami.

Tiesiog mes jiems atrodome lyg kosmonautai kosmose. Jiems negalioja toks argumentas kaip iš nuovargio limpančios akys. Teko ieškoti kitų kelių. Radome tuštesnę muitinę šiaurėje arčiau Estijos.

Bet ši tema – ne apie tai, kas vyksta kertant sieną. Ši tema – apie kelią: nenuspėjamą, pavojingą, laukinį, įdomų.

Kelias Rusijoje geras ir nesunkiai įveikiamas tik visureigiui. Ir mes prie tokio kelio pripratę.

Tai, kad lygų asfaltą staiga keičia gili duobė, tramplinas, nuo kurio atsispyręs visureigis šoka aukštyn, tai, kad tavo eismo juostoje staiga gali pasitaikyti sunkvežimio blokas ar klampi šalikelė, mūsų visai nejaudina. Adrenalino pliūpsnis mums – vietoj naktipiečių.

Vietoj pusryčių – nauja adrenalino dozė, kai užsipylus kuro paaiškėja, kad neveikia atsiskaitymo kortelėmis terminalas.

Vakarienei užtenka ir tiršto rūko, uždengiančio ir kelio duobes, ir visa kita, kas gali pasitaikyti.

Vitoldas jau kelionės pradžioje pasigyrė, kad visada gerai jaučiasi bet kokioje „Toyotoje“. Aš irgi norėjau taip jaustis. Bet šiaip aš juk „defenderistas“ – klasikinių traktorių aistruolis. Ar gali būti kas geriau už tikrą „Land Rover Defender“?!

Tačiau, kaip ir sakė Vitoldas, „Hilux“ iš tiesų neišdavė ir išlaikė visus išbandymus. Tikrai gerai jaučiausi šiame „face-lifte“ – visureigyje, kurio patikimumu neabejoja ir gamintojai, nekeisdami jo važiuoklės ar variklio, tik kartais kosmetiškai jį padailindami naujo dizaino veidrodėliais ar lempomis bei kitais panašiais dalykais.

Mūsų „Hiluxui“ trūko tik oro temperatūros daviklio (nuolat teko spėlioti, kokia temperatūra už visureigio lango) ir didelio kablio „Porsche Cayenne“ trosui užkabinti. Bet apie „Cayenne“ gelbėjimo operaciją – šiek kiek vėliau.

Kad ir kaip būtų keista, Uchtos gyventojai nežino, kurioje pusėje yra Vorkuta, nes ji pasiekiama tik geležinkeliu.

Jei dar tiksliau – vietiniai nežino, kaip rasti žiemos kelią, nes patys juo niekada nevažiavo. Šį kelią žino tik kiek išprotėję visureigių ir, žinoma, sunkvežimių vairuotojai, kurie visą žiemą gabena statybos krovinius „Gazprom“ objektams taigoje.

Paskutinėje degalinėje prieš „kelio“, kurį apskritai sunku taip pavadinti, pradžią dyzelinas pardavinėjamas jau ir 50 litrų talpomis, nes likusius 500 kilometrų degalinių nebus. Žinoma, degalų gali prisipilti ir iš žarnos, tačiau atsarginiu dyzelinu būtina pasirūpinti.

Į „zimnyką“ startavome po pietų, nuo asfalto matomame sąvartyne – smėlio karjere.

Kiekvienoje kryžkelėje turi pasirinkimą sukti aplinkkeliu, bet šįkart sąmoningai pasukome į snieguotą, apledėjusį taigos kelią, daubose pilną vandens, smirdantį pelkėmis, rusišku dyzelinu ir kartais pakvimpantį lietuviškais lašiniais.

Nemeluosiu, kad nevalgėme: kur daugiau pasisemsi jėgų? Pasisitiprinę lenkėme „Zil“, „Kraz“, „Kamaz“, vežančius statybines konstrukcijas, miško kirtimo techniką, didmaišius, vamzdžius ir daug kitokios nesuprantamos įrangos.

Kartais atrodė, jog važiuojame virš galimybių ribos, o tai, kad šis pasivažinėjimas nėra eilinis, išduodavo pakeliui sutiktųjų nuostaba: „Jūs važiuojate į Vorkutą?!“

Šio kelio istorija, matyt, verta kino filmo scenarijaus. Šiame kelyje vyksta pašalinių akims nematomas gyvenimas taigoje. Šiuo keliu zuja šimtai pravažių transporto priemonių, o jų vairuotojai pasakoja šimtus istorijų ir nuotykių.

Jie pasakoja apie nepamirštamas vienas kito gelbėjimo operacijas, kurios visuomet baigiasi paprasčiausiu „spasibo“ (ačiū).

Visi šio spektaklio artistai – tarsi komanda. Niekas nieko nepalieka bėdoje. Nesvarbu, kad mato pirmą kartą ir daugiau keliai nebesuves.

Tačiau užklupus tamsai lieki vienas. Ar dviese – kaip aš su Vitoldu. Ir tada dešimtis kilometrų kovoji su gilia provėža, tokiomis pat giliomis ir dar su aštriais nusileidimais brastomis, kol supranti, kad vienintelė išeitis – bent porą valandų, kol prašvis, numigti.

Pavargęs visuomet sunkiai užmiegu, bet šįkart miegojau kaip kūdikis, kol penktos valandos traukinys į Vorkutą sudrebino žemę.

Ne veltui sakoma, kad rytas – protingesnis už vakarą. Ryte, kaip taisyklė, daugiau jėgų ir minčių, daugiau energijos ir ryžto.

Kol mes miegojome, navigacijos įranga irgi ilsėjosi, todėl ryte ir „Garminas“ ir „Ozikas“ – mūsų kelrodžiai – rodė tarsi susitarę: „Pečiora na severo vostok – 45 km“ (“Pečiora į šiaurės rytus – 45 km“).

Pečioros kaimas – artimiausia gyvenvietė palikus Uchtą. Jo nepravažiavus, neįmanoma pasiekti ir Vorkutos.

Du ar tris kartus kelyje, kuris per naktį nė kiek nepasikeitė, išsikrapštėme patys. Kartą kitą padėjo atsitiktiniai pakeleiviai.

Kelyje sutinkame čia dirbančius žmones ir baltus kiškius, kartais susiduriame su technikos nuolaužomis.

Iki Pečioros upės perkėlos, kur gilios ir vandeningos upės plotis yra vos 100 metrų, todėl žiemą ji užšąla ir tampa keliu, nes tilto ten nėra – mažiau nei pusšimtis kilometrų. Tačiau dar nepasiekę perkėlos pakimbame „ant menčių“. Mums tai – koks 278 kartas šiame kelyje, bet šįsyk – nei pirmyn, nei atgal...

Valandėlę neturime supratimo, ką daryti, kol tolumoje išvystame „Kamaz“ karavaną. Pirma mintis – sutryps nepastebėję. Tačiau tokioje klampynėje net jie negali „apeiti“ mūsų. Ir mūsų bėda tampa visų bėda – reikia mus ištraukti.

Po gelbėjimo operacijos sužinome, kad ledo kelias „zimnykas“ priekyje – visai suniokotas. Dešimt tritilčių pakrautų „Kamaz“ po savęs paliko pragarą, o Pečioros upės ledo pervaža atitirpusi ir uždaryta vietos policijos (Milicija Rusijoje jau oficialiai vadinasi policija. – Red. past.).

Lieka tik trauktis nuo besivejančių „Kamaz“ kolonos, nes kelio pirmyn nebebus iki kitų metų žiemos.

Sprendimas „nešti raumeningus savo kūnus“ gimsta per sekundės dalis. Atgal – tik 100 km, kuriuos, rodos, įveiksime greitai, per kokias 7-8 valandas.

Pakeliui dar spėjome sudalyvauti dviejų valandų gelbėjimo operacijoje, kur ponas Ferdinandas Porsche „atsiuntė“ bekelės ištroškusius verslininkus armėnus, su įsivaizduojamu „4x4 Cocaine“, kaip keikdamiesi jie patys vadino savo „Cayenne“ – nors ir varomą keturiais ratais, bet negalintį pasigirti pravažumu.

Nuo „Cayenne“ nuplyšo viskas, kas galėjo nuplyšti: bamperiai, apsaugos, išbyrėjo lempos, bet brangus „kibirėlis“ – „parketinis“ visureigis – po ištraukimo ištikimai sekė „Toyota“ pėdomis.

Dar po kelių valandų atsiradęs asfaltas ir jam, ir mums pasirodė kaip krantas skęstantiems laivams.

Gamta nugalėjo, bet mes nepralaimėjome. Supratome, koks būna ir kokio galima tikėtis žiemos kelio, kas valdo situaciją, kas jai paklūsta ir kas lūžta.

Nusprendėme pakinkyti „žiemą“, kuria dar galima vadinti net vėlyvą pavasarį, ir gamtą kitąmet. Akimirksnis, ir mes – namie. Lauksime šaltesnių pavasarių, nes žiemą ties Vorkuta – minus 50.

* * *

Kai V. Milius ir A. Sutkus įpusėjus balandžiui leidosi į kelionę ir pasiekė Uchtą, Rusijos šiaurėje oras įšilo iki 20 laipsnių, todėl ledo kelias ėmė tirpti. Dabar ten temperatūra vėl nukrito iki maždaug 7-10 laipsnių žemiau nulio ir kelias vėl užšalo.

Vasarą kelio iš Uchtos į Vorkutą neįmanoma įveikti, nes kelio šiame 500 km ruože apskritai nėra: pelkėtoje taigoje, kur tenka kirsti daug upių, o kartais net važiuoti jų vagomis, jo niekas tiesiog netiesia.

V. Milius ir A. Sutkus visureigiu jau yra pasiekę šiauriausią Europos tašką Nordkapp Norvegijoje, piečiausią tašką Tarifoje Ispanijoje.

V. Milius pasiekė ir labiausiai į Europos vakarus nutolusį tašką Cabo da Roca Portugalijoje.