Karo vieškeliais riedėjusią „polutarką“ naujam gyvenimui prikėlė Šiaulių kelininkai

Nors prieš 80 metų gaminti pradėtų „polutarkų“ nuo konvejerio nuriedėjo daugiau nei milijonas, veikiančių egzempliorių išliko ne taip jau ir daug.

„Vienas, beje taip pat mūsų restauruotas GAZ AA stovi Vievyje įkurtame Kelių muziejuje. Internete skaičiau, kad tokį sunkvežimį Lietuvoje turi ir vienas kolekcionierius. O daugiau apie važiuoti galinčias „polutarkas“ mūsų šalyje neteko girdėti“, - portalui lrytas.lt sakė valstybės įmonės „Šiaulių regiono keliai“ vyriausiasis mechanikas Audrius Nocius.

Sukriošusią, aprūdijusią, į sunkvežimį nebepanašią „polutarką“ kelininkai aptiko Šiauliuose. Vietoj traktoriaus žemės ūkio darbams naudotą prieškarinį GAZ AA šiaulietis buvo palikęs rūdyti patvoryje.

Kadangi sunkvežimio būklė buvo apgailėtina, jį pavyko įsigyti nebrangiai.

„Parsitempėme tos „polutarkos“ liekanas pas save ir kelerius metus prie jų nekišome rankų. Restauruoti sunkvežimį nusprendėme tik tada, kai į Kelių muziejų išriedėjo pirmoji mūsų „polutarka“.

Kadangi darbuotojai restauravimu galėjo užsiimti tik radę laisvo laiko - tai darbai užtruko. Nemažai laiko atėmė ir reikiamų detalių paieška. GAZ AA sutvarkyti prireikė daugiau nei metų“ , - sakė A. Nocius.

Nebeveikiantį sunkvežimio variklį šaltkalviui pavyko reanimuoti surinkus jį iš dviejų variklių.

Donoru tapusį antrąjį „polutarkos“ variklį kelininkai rado pas Šiaulių oro uoste dislokuotus ugniagesius. Karo laikų sunkvežimio variklį ugniagesiai buvo pritaikę jų naudojamam agregatui sukti.

Didelių problemų remontuojant variklį neiškilo. Tuo metu viskas daryta paprastai ir patikimai - be jokių įmantrybių. Suremontuotas variklis veikia puikiai. Jis užsiveda vos suktelėjus starterį.

„Kadangi prieš atsidurdamas patvoryje šis sunkvežimis buvo naudojamas vietoj traktoriaus, kėbulo išvis nebebuvo likę. Apverktinos būklės buvo ir priekiniai sparnai, kabinos durys. Gan gerai išsilaikė variklio dangtis ir radiatorius. Šias detales beliko tik nušveisti, padengti gruntu ir nudažyti.

O va prie kiaurų kabinos durų teko padirbėti ilgiau. Vienos pusės kabinos duris teko atkurti žvelgiant į internete rastus pavyzdžius ir kiek geriau išsilaikiusias kitas mūsų rekonstruojamos „polutarkos“ duris.

Daugiausia darbo teko įdėti restauruojant kabiną. Keitėme jos stogą. Nors sunkvežimis stovėjo ant ratų, jį pasitempę pas save išardėme ir peržiūrėjome visą važiuoklę.

Buvome išardę net važiuoklės rėmą. Kartais pažvelgus į garaže sumestą krūvą detalių apimdavo nerimas, ar besurinks vyrai iš jų šią „polutarką“, - prisiminė A. Nocius.

Restauruodami GAZ AA „Šiaulių regiono kelių“ darbuotojai stengėsi naudoti originalias detales. Medinę kėbulo dalį teko daryti naują. Įlipimo pakopas, vyrius ir lankstus pagal išlikusius fragmentus nukaldino Pakruojo kelių tarnyboje dirbantis auksarankis.

Autentiški išliko žibintų, garsinio signalo bei degalų bako korpusai. Kadangi degalų bakas buvo labai stipriai surūdijęs kelininkai nusprendė nerizikuoti ir nerekonstravo, o į bako vidų įdėjo mažesnę talpą, į kurią ir yra pilami degalai.

GAZ AA degalų bakas yra įrengtas tarp variklio skyriaus ir kabinos.

Šiauliečių „polutarka“ „apauta“ vientisos gumos padangomis – tokių nepradursi, tačiau važiuodamas jausi kiekvieną duobelę.

JAV gaminto „Ford“ sunkvežimio kopija tapusi GAZ AA išsiskiria kai kuriais savo konstrukcijos ypatumais.

„Polutarkos“ kardaninį veleną dengia gaubtas. „Tai tikriausia padaryta saugumo sumetimais, kad ant besisukančio veleno kas nors neapsivyniotų ir nesustabdytų sunkvežimio.

Įdomiai sukonstruota ir galinė GAZ AA pakaba. Jei dabartiniuose sunkvežimiuose tiltas tvirtinasi prie lingių vidurio, o lingių galai tvirtinasi prie mašinos rėmo. „Polutarkoje“ prie rėmo tvirtinasi lingių vidurinė dalis ir vienas jų galas, o prie kito galo tvirtinasi galinė sunkvežimio ašis“, - sakė A. Nocius.

Šiaulių kelininkų restauruotame GAZ AA stabdžiai įrengti tik galiniuose ratuose. Priekinėje ašyje taip pat palikta vietos stabdžių būgnams sumontuoti, tačiau šiauliečių rankose atsidūrusi „polutarka“, buvo paminta „be papildomos įrangos paketo“.

Pirmoji „polutarka“ nuo Nižnij Novgorodo (vėliau šio miesto pavadinimas buvo pakeistas į Gorkio) gamyklos konvejerio nuriedėjo 1932 metų sausio 27 dieną. Šie sunkvežimiai pradėti rinkti pagal „Ford“ brėžinius (sutartis su „Ford Motor Company“ dėl pagalbos organizuojant šių sunkvežimių gamybą buvo pasirašyta dar 1929 metais).

GAZ ratus suko 3285 cm³ tūrio 40 arklio galių variklis. Šimtui kilometrų nuvažiuoti prireikdavo 27 litrų benzino. Vėliau variklio galia buvo padidinta iki 50 AG.

Maksimalų 70 kilometrų per valandą greitį pasiekiantis sunkvežimis galėjo vežti pusantros tonos krovinį. Nuo maksimalaus krovinio svorio (rusų kalba - „poltara tony“) kilo ir šio sunkvežimio pavadinimas - „polutarka“.

Šis sunkvežimio pavadinimas taip išpopuliarėjo, kad tikruoju GAZ AA bei nuo 1938 metų gaminti pradėto GAZ MM vardu jis buvo žinomas tik specialistams.

Gorkio automobilių gamykla „polutarkos“ gamybą nutraukė 1947 metais. Dar kelis metus šis sunkvežimis riedėjo nuo Uljanovsko automobilių gamyklos konvejerių.

Iš viso buvo pagaminta apie milijonas „polutarkų“. Šie sunkvežimiai sudarė daugiau nei pusę Raudonosios armijos automobilių parko. Pagrindinė „polutarkos“ paskirtis – krovinių ir karių pervežimas. Ant pusantros tonos krovinį vežti galinčio sunkvežimio kėbule įrengtų suolų įsitekdavo 16 karių.

Dar vienas keleivis galėdavo įsitaisyti šalia vairuotojo nedidelėje sunkvežimio kabinoje.

Įsiropštus į kelininkų „polutarkos“ kabiną iškart toptelėjo mintis, kad vairuoti šį sunkvežimį aukštesniam nei 1,80 metro vairuotojui turėjo būti tikra kančia - galva remiasi į kabinos lubas.

Variklis užsivedė iškart, vos tik jį suktelėjo starteris. Pasirodė, kad pirma pavara šiam sunkvežimiui kaip ir nereikalinga, vos tik pradėjus važiuoti, teko jungti antrą pavarą. Iš vientisos gumos pagamintomis padangomis „apautas“ sunkvežimis jautriai reaguoja į kelio nelygumus, todėl ilgesnė kelionė tikrai išvargintų.

Su šia „polutarka“ Šiaulių miesto gimtadienį parade dalyvavę kelininkai juokavo, kad važinėjant tokiu automobiliu tikrai netektų mokėti baudų už greičio viršijimą – norint pasiekti didesnį nei 50 km/h greitį reikia ilgokai spausti greičio paminą.

Bene didžiausia problemą, su kuria tenka susidurti „polutarką“ restauravusiems Šiaulių kelininkams, tai tinkamų degalų stygius.

„Šio sunkvežimio variklis buvo pritaikytas naudoti žemo oktaninio (62 ar 76) laipsnio benziną. Dabar tokio benzino Lietuvoje negausi. Tenka pilti A-95 markės benziną. Dėl per riebaus kuro mišinio prieškarinio sunkvežimio variklis ima „čiaudyti“, - portalui „lrytas.lt“ sakė A. Nocius.

Valstybės įmonės „Šiaulių regiono keliai“ auksarankiai naujam gyvenimui prikėlė ne tik jau minėtas „polutarkas“. Įmonės teritorijoje stovi Tarpukariu pagamintas „Fordson“ traktorius, kuris ant jam padaryto postamento užriedėjo savo eiga.

Šiaulių kelininkų pasididžiavimas - restauruotas mechaninis greideris DZ144. Šio 1966 metais pagaminto greiderio agregatus valdo ne hidraulika, o mechaniniai įtaisai: reduktoriai ir kardaniniai velenai.

Valstybės įmonės „Šiaulių regiono keliai“ mechanikų restauruotas beveik prieš pusšimtį metų pagamintas mechaninis greideris ir dabar gali atlikti tai, kam jis yra skirtas: pjauti griovį. Formuoti sankasą, perstumti gruntą, žvyrą ar profiliuoti žvyrkelio dangą.

Pasak įmonės vyriausiojo mechaniko A. Nociaus dėmesį technikai ir jos istorijai įskiepijo ilgametis įmonės direktorius Piotras Bakanovas.

„Negalima viska matuoti tik pinigais – reikia ir dvasinio peno, malonumo ir pasitenkinimo sielai“, - dažnai kartoja įmonės direktorius.