Draudikai ne visada elgiasi sąžiningai. Tuo įsitikinęs priešgaisrinės įrangos prekyba besiverčiančios Lietuvos ir Suomijos įmonės „Finnsa” vadovas Vytautas Vaitkevičius.
Daryti tokią išvadą jį verčia ir asmeninė patirtis. „Buvau apdraudęs sodo namelį ir jame esantį turtą.
Kai vagys, iškūlę langus, namelį apvogė, kreipiausi į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo. Nurodžiau viską, kas buvo pavogta”, – pasakojo V. Vaitkevičius.
Neįspėjo dėl dokumentų
Jo teigimu, draudikai paprašė įrodyti, kad namo langai buvo įstiklinti. Buvo prašyta pavogtų daiktų – įrenginių ir įrankių – įsigijimo ir kitokių dokumentų.
„Vagys išnešė ir lašinių paltis, kurias neseniai buvau nusipirkęs kaime.
Jų labiausiai buvo gaila! Bet lašinių „techninių sąlygų” tikrai neturėjau”, – ironizavo pašnekovas.
Draudimo išmokos tąsyk jis negavo. Nors daugybę metų jo draudimo agentas buvo tas pat, jis, anot V. Vaitkevičiaus, niekada neprasitarė apie įvairius draudimo niuansus. Pavyzdžiui, neįspėjo, kad nelaimės atveju prireiktų daiktų įsigijimo dokumentų.
„Juk ir dabar, draudžiant namų turtą, draudikai jo neapžiūri. Jiems svarbiausia – prisivilioti klientą. Ne veltui sakoma, kad dideli pinigai švarūs nebūna”, – sakė pašnekovas.
Išmokų kodas – sutartyse
V. Vaitkevičiaus nuomone, ginčai dėl žalos atlyginimo kartais panašūs į absurdo teatrą.
Pavyzdžiui, ne taip seniai dar buvo ginčijama žala, jei vagys nukniaukdavo automobilį, o savininkas nebuvo pasilikęs atsarginio automobilio raktelio.
Jeigu sniegas sugadindavo namų stogą, žala nebūdavo išmokama, jei nelaimės dieną oro temperatūra, meteorologų duomenimis, buvo aukštesnė (ar žemesnė) už nurodytą draudimo sutartyje.
Draudimo sutartys yra tipinės, ir žmogus, jas pasirašydamas, negali kelti savo sąlygų.
Kartais jis nė nenujaučia, kad, drausdamas nekilnojamąjį turtą (namus, ūkinius pastatus) likutine, o ne atkuriamąja verte, nelaimės atveju liktų it musę kandės. Mat draudimo išmoka, įvertinus turto nusidėvėjimą, būtų ypač maža.
Pasak V. Vaitkevičiaus, Skandinavijos šalyse gesintuvų, kitų saugos priemonių skaičių objektuose numato draudimo reikalavimai. Jei pastatas nėra saugus, draudimo įmoka būna didesnė. Jei jo priešgaisrinė būklė prasta, niekas nė neapsiima drausti.
„Pas mus priešgaisrinės saugos inspektoriai privačių namų nė netikrina. Tačiau draudimo sutartys vis tiek peršamos.
Pastato net nesivarginama apžiūrėti. Tik paklausiama, yra ar ne priešgaisrinė signalizacija.
Bet jei atsitiktų nelaimė, įrodyti, kad tai draudžiamasis įvykis, būtų labai sunku”, – kalbėjo „Finnsa” vadovas.
Siekia didesnių išmokų
Draudikų ir draudėjų ginčų dėl žalos atlyginimo šiek tiek mažėja. Pernai jų būta kone 300 – keletu procentų mažiau negu užpernai.
Iki 2011-ųjų pabaigos jų ginčus nagrinėdavo Draudimo priežiūros komisija. Nuo šių metų sausio tai daro Lietuvos bankas (LB).
Pasak LB Priežiūros tarnybos Vartotojų apsaugos ir švietimo skyriaus viršininko Dariaus Andriukaičio, dažniausiai vartotojai skundžiasi dėl draudimo išmokos dydžio ir dėl to, kad draudikai apskritai atsisako mokėti draudimo išmoką, nes mano, kad įvykis nedraudžiamasis.
Dažniausiai ginčijamasi dėl automobilių – transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir transporto priemonių draudimo.
„Pavyzdžiui, įvykus eismo įvykiui, nukentėjęs žmogus kreipiasi į kaltininko draudiką. Šis apskaičiuoja padarytą žalą ir pagal tai nustato draudimo išmoką.
Bet nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoka atrodo per maža. Jis reikalauja didesnės. Taip ir kyla ginčas, kuriame kiekviena šalis įrodinėja savo tiesą”, – pasakojo D. Andriukaitis.
Nevengia greitai susitaikyti
Klientai su draudikais santykinai dažnai ginčijasi ir dėl turto draudimo išmokų.
Neretai kivirčai įsiplieskia ir dėl kitų draudimo rūšių: investicinio arba kaupiamojo gyvybės draudimo, sveikatos draudimo. Dėl visų kitų draudimo rūšių ginčų kyla nedaug.
Vartotojai ginčuose su finansinių paslaugų teikėjais yra silpnesni. Lietuvos bankas, anot D.Andriukaičio, jiems tampa naudingu arbitru.
Kartais pakanka vien persiųsti žmogaus pretenziją į finansų instituciją ir ji netrunka su vartotojais susitarti taikiai.
LB pirmąjį šių metų ketvirtį sulaukė kone 150 kreipimųsi iš gyventojų, manančių, kad finansų institucijos pažeidė jų kaip vartotojų teises.
Daugiau nei pusė – per 90 besikreipusiųjų buvo įsivėlę į ginčus su draudimo įmonėmis.
Klientai laimi
* LB Priežiūros tarnybos duomenimis, dauguma ginčų su draudimo įmonėmis išsprendžiama klientų naudai. Pernai, kai vartotojų ginčus su draudimo įmonėmis dar nagrinėjo Draudimo priežiūros komisija (DPK), 60 proc. visų nagrinėtų ginčų buvo išspręsti vartotojų naudai.
* Vienais atvejais vartotojams pavyko pasiekti susitarimus su draudimo įmonėmis, kitais – DPK priėmė galutinį sprendimą, kuriuo patenkino vartotojų reikalavimus.
* 2011-aisiais į DPK dėl ginčų su draudikais vartotojai kreipėsi 317 kartų – skundų buvo 7 proc. mažiau nei 2010 metais.
* Pernai DPK gavo 90 skundų. Dažniausiai buvo skundžiamasi dėl neteikiamos informacijos apie įvykio tyrimo eigą ir vilkinamos draudimo išmokos.