Penkiasdešimt metų trukusiais sovietų okupacijos metais sportas buvo vienintelis būdas reikšti patriotizmą. Tiktai iš stadiono žingsniuodamas trankiu žingsniu galėjai sudainuoti „Ant kalno mūrai“ ir likti nenubaustas represinių struktūrų.
Automobilių sporto praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje Lietuvoje nebuvo, nes ir automobilis keliuose buvo beveik tiek pat retas kaip kiškis. Bet tarp mūsų visada atsiranda geležinės galvos žmonių, sugebančių pramušti bet kokio mūro sieną ir smegenų nesusižaloti.
Vienas ryškiausių tokių asmenybių - Vikis Oleka.
Šį žmogų pirmą kartą pamačiau remonto duobėje po automobiliu, kuris atrodė taip, tarsi būtų susidūręs su įsibėgėjusiu garvežiu, - ne tik buvo išdraskytas motoro vidus, bet ir salono apmušalai nulupinėti. Į mano pasisveikinimą jis paprašė: „Paduok 17-ąjį raktą!“
Kai po geros valandos išlipo iš duobės, nosis ir skruostai buvo ištepti alyva su suodžiais, galvą dengė daug mačiusi kepurė. Sunku buvo patikėti, kad tas tepaluotas žmogysta iš tiesų yra jaunas, sėkmingai dirbantis ir skyriui vadovaujantis architektas iš garsios Olekų šeimos.V.Olekos jaunystės laikais automobilių sporto Lietuvoje nebuvo. Tačiau jam tai buvo ne kliūtis, o uždavinys.
Jis organizuoja Lietuvos automobilių sporto federaciją, išrenkamas jos pirmininku. Tai visuomeninis darbas negaunant algos. Tais pačiais 1960-aisiais įvykusiame pirmame Lietuvos autoralyje V.Oleka užima pirmąją vietą „Volgų“ klasėje.
Netrukus jo sugebėjimais jau neabejoja niekas. Pabiro tiek V.Olekos pergalių ralio trasose, kad jas padalijus būtų užtekę tuzinui sportininkų.
V.Olekos vadovaujami Lietuvos automobilininkai metė pirštinę ir profesionalams - Sovietų Sąjungoje pripažintiems meistrams - Maskvos, Gorkio (dabartinis Nižnij Novgorodas), Toljačio automobilių gamyklų lenktynininkams ir bandytojams.
Jėgos buvo visiškai nelygios. Anie turėjo beveik neišsemiamus finansinius resursus ir tiek automobilių, kiek jiems reikėjo bandyti bei juos daužyti bandymų poligonuose. O mūsiškiai į mūšį metė nuosavas arba Vilniaus ir Kauno taksi parkų mašinas, kurias lenktynėms rengdavo namudiniu būdu.
Bet 1962 metais Maskvos autoralio pirmenybėse pilotas V.Oleka su šturmanu Algimantu Kurdzikausku parodo geriausią rezultatą.
Po mėnesio nugali SSRS pirmenybėse Kaukaze. Lietuvos komanda, kurios kapitonu buvo V.Oleka, vėl užima pirmąją vietą. Vėliau beveik be pertraukos jie tapdavo geriausi Sovietų Sąjungoje ir automobilių ar sunkvežimių raliuose, ir žiedinėse lenktynėse. Lietuviai nuolat triumfavo ir Baltijos ralio pirmenybėse.
Vienas Rusijos sporto laikraštis 1974 metais rašė: „Vikis Oleka atliko sportinį žygdarbį. Jis laimėjo varžybas toje automobilių grupėje, kurioje automobilių gamyklos anksčiau turėjo neginčijamą pranašumą. O jis nuginčijo. Sugebėjo paruošti tokį automobilį ir taip pralėkti „Nevos žiedu“, kad garsūs Maskvos mažalitražių automobilių gamyklos lenktynininkai nesugebėjo su juo susidoroti.
Kijeve vėl, kaip prieš metus, atsidūrė ant viršutinės nugalėtojų pakylos. Visus aplenkė su standartiniu automobiliu. Gamyklos turi didesnes galimybes paruošti techniką, bet Oleka vis tiek tapo čempionu.“