Tiesa, už įprastus „Volvo 260“ jie buvo 70 centimetrų ilgesni. Viso E. Honeckeris turėjo net septynis tokius automobilius.
Po Vokietijos susijungimo šiuos automobilius už 250 tūkst. markių įsigijęs milijonierius iš Hamburgo po dešimtmečio juo pardavė privatiems kolekcininkams.
Portalo lrytas.lt žurnalistai turėjo unikalią progą išmėginti vieną iš šių septynių automobilių: tiek prie vairo, tiek diktatoriaus vietoje ant galinės sėdynės.
Toks „Volvo 264 TE“, pagamintas 1977 metais, jau kurį laiką stovi bendrovės „Sostena“ salone.
Šį VDR istoriją menantį automobilį „Volvo“ atstovams paskolino automobilių kolekcininkas Stasys Brundza.
Įsitaisius prie vairo, maloniausiai nustebina tai, kad šiame 35 metų senumo automobilyje viskas vis dar veikia: visi jungikliai, mygtukai iki šiol nepriekaištingai atlieka savo funkcijas. Net raudona įspėjimo lemputė ir garso signalas dėl neužsegto saugo diržo taip įkyriai pypsi, kad nori nenori priverčia užsisegti diržą.
Tiesa, jei važiuoji sėdėdamas automobilio gale, turi privilegiją saugos diržo nesisegti, nors pastarasis čia taip pat įtaisytas – jokiu signalu apie tai neįspėjama.
Automobilio spidometras rodo 103 tūkst. kilometrų. Vadinasi, juo važinėta tikrai daug, mat kitų E. Honeckerio naudotų „Volvo“ ridos, anot šaltinių internete, yra beveik perpus mažesnės.
Tokia rida – toli gražu ne riba 6 cilindrų, 2,7 litro darbo tūrio benzininiam varikliui, kurio galia ratams perduodama per automatinę pavarų dėžę.
Dar keistesnis jausmas apima įsitaisius automobilio gale, kur sėdėdavo pats VDR vadovas: pilko veliūro salonas ir sėdynės, jokių prabangos elementų, televizoriaus, radijo ar kitų ženklų, rodančių, kad šiuo automobiliu buvo vežiojamas pirmasis šalies asmuo.
Bene vienintelis dalykas, bylojantis apie dalykinę šio automobilio paskirtį, – šalia galinės sėdynės įmontuota nedidelė lemputė darbui.
Kaip ir galima tikėtis, ilgas automobilis su aukšto profilio 14 colių padangomis rieda labai minkštai, tyliai ir patogiai.
Tačiau svarbiausi yra ne įspūdžiai prie šio „Volvo 264 TE“ vairo ar keleivio sėdynėje, nes nė vienu parametru jis negali prilygti dabartiniams limuzinams. Svarbiausia yra tai, kad šis automobilis yra Vokietijos istorijos dalis.
Todėl paradoksalu, kad didesnis netikėtumas mūsų laukė pradarius jo bagažinę.
Joje radome vairuotojo kepurėlę su VDR herbu ir prie automobilio tvirtinamas nacionalines VDR bei Kubos vėliavėles. Beje, S. Brundza tvirtino apie jas nieko nežinojęs.
Simboliška – vienos šalies diktatorius savo automobilio bagažinėje vežiojasi kitos, ne mažiau tironišku valdymu pasižyminčios šalies (ir jos vadovo F. Castro) vėliavėlę.
Rodos, iki pilno komplekto E. Honeckerio automobilio bagažinėje trūksta tik Čilės (A. Pinocheto) vėliavėlės.
Mat po 1989 metų Berlyno sienos ir VDR griuvimo E. Honeckeris pabėgo į Maskvą, o vėliau - į Čilę. Ten lygiai prieš aštuoniolika metų – 1994 m. gegužę – jis ir mirė.
Taip būtų atspindėtas E. Honeckerio likimas: nežabota valdžios galybė padalintoje Vokietijoje ir kepenų vėžio pakąsto senolio mirtis svečioje Pietų Amerikos šalyje.