Dalyvauti oficialiame šalies šonaslydžio čempionate A. Čibirka, publikai taip pat žinomas Čipo pravarde, pradėjo nuo 2008 metų ir jau netrukus pasiekė įspūdingų rezultatų.
- Ar per tą laiką teko patirti avarijų, brangiai kainavusių incidentų?
- Avarijų (spjauna per petį) savo sportiniu automobiliu kol kas pavyko išvengti. Jis yra vienintelis, kurį turiu pasiruošęs, todėl gerai, kad sekasi. Aišku, kontaktų yra buvę. Pavyzdžiui, pernai atsirėmiau į Dariaus Kepežinsko mašinos duris, bet poriniuose važiavimuose tokių dalykų pasitaiko. Didelio smūgio, per kurį būtų nukentėjęs automobilio priekis ar stogas, kol kas tikrai nėra buvę.
- Tad juodas BMW E30 yra pirmas ir kol kas vienintelis jūsų šonaslydžio automobilis?
- Taip, Jurbarke jį aš pirkau dar tuomet, kai mokiausi dvyliktoje klasėje. Tai buvo 2004 metais. Esu turėjęs ir daugiau BMW modelių, tačiau jie buvo skirti ne sportui. Kiek man pavyksta, taip jį pasiruošiu.
Variklių pakeičiau jau keturis – iš pradžių buvo du 2,5 litro darbo tūrio standartiniai, vėliau 2,8 litro motoras, o dabar – 3 litrų. Aišku, norėtųsi, kad kaip pas visus būtų turbinos ar kažkas, tačiau nėra pinigų.
- Kokia jūsų nuomonė apie šonaslydžio trasas Lietuvoje? Ar nėra jos palankesnės mažesnės galios ir trumpesniems automobiliams?
- Trasos man patinka, pavyzdžiui, Trakų „Dvarkiemio“ aikštelė visiškai atitinka mano automobilio lygį. Apskritai, mano automobilis tinka beveik visoms trasoms, išskyrus, galbūt, greitąjį Kačerginės posūkį – čia jis per silpnas.
Kol kas jo man visur užtenka, nors galbūt nėra tokio įspūdžio, kokį sudaro 500 AG ar daugiau galios turintys automobiliai, nes mano vis vien silpnesnė – turiu tik 270 AG.
- Kurias Lietuvos trasas mėgstate labiausiai?
- Mėgstamiausios būtų naujos trasos, tačiau tokių nėra. Pavyzdžiui, man labai patikdavo važiuoti Šiaulių kartodrome, nors trasa ten nedidelė, bet daugiau posūkių, daugiau „pasižaidimo“. Patiko ir 2011 m. „D1Sport“ Kačerginės Nemuno žiede prie starto organizuotas renginys.
Viskas priklauso nuo to, kaip išdėstyta trasa, pavyzdžiui, man nelabai patinka važiuoti Vilniuje prie „Siemens“ arenos, nes ten pernelyg siaura ir neįmanoma jos padaryti techniškos. Ten labai arti visi atitvarai ir betono blokai, todėl organizatoriams nėra kur plėstis.
Turbūt labiausiai patinka tokios trasos, kurių daug nesu „šlifavęs“. Šonalsydis galbūt nėra labai meniškas, bet techniškas – išmoksti įveikti posūkį ir tau jis tampa neįdomus.
- Kaip šonaslydis atrodo šalia tradicinių sporto šakų ralio, žiedinių lenktynių? Ką jūs galėtumėt pasakyti skeptikams, kurie sako, kad tai - ne sportas?
- Taip kalba tie, kurie jo nepabando arba net nepamato. Man jis nieko nesusileidžia tradicinėms automobilių sporto šakoms: pats esu važiavęs žiedinėse varžybose ir gerai žinau, kaip kas vyksta. Manau, šonalsydis - akiai pati maloniausia automobilių sporto rūšis iš visų.
Išties įdomu stebėti šonaslydį, nes žiede ar ralyje matai tik vieną posūkį. Kai automobiliai važiuoja šonaslydžio trasoje, visuomet jie slysta šou.
- Lietuvos šonaslydininkų automobilių parkas per pastaruosius trejus metus taip pat įspūdingai pasikeitė. O kiek, jūsų manymu, patobulėjo vairuotojai?
- Vairuotojų įgūdžiai keičiasi, nes kyla variklių galia, didėja greičiai. Kalbėdamas apie save net negalėčiau lyginti to, kaip važiavau prieš dvejus metus ir kaip važiuoju dabar, nes tai dabar važiavimo stilius visiškai kitoks.
- Ką manote apie kitus čempionato dalyvius? Ar stiprūs konkurentai teks ginant šonaslydžio karaliaus titulą?
- Kaip visi bus pasiruošę, parodys pirmasis etapas. Kol kas apskritai neaišku, kas važiuos iš tų „senųjų vilkų“. Nežinia, ar pirmajame etape pasirodys 2010 metų šonaslydžio karalius Evaldas Kovalenka, automobilio tvarkyti nebaigė ir Andrius Miciūnas.
Iš Kaune esančių draugų rato dalyvaus daug kas: Andrius Šlajus, Darius Balys, dar keletas dalyvių. Neaišku, kokios bus trasos ir kaip kam seksis – stiprių varžovų tikrai yra, nes per žiemą visi tobulėjo, tai kovoti tikrai bus su kuo.