Motociklas pakeitė jų pomėgius ir net draugus, padėjo perkainoti vertybes ir privertė kitaip pažvelgti į dalykus, kurie anksčiau atrodė ne tokie reikšmingi.
Dažnai besispyriojantis ir labai triukšmingas žirgas, kurį ne visada lengva suvaldyti, paskatino susimąstyti apie gyvenimą ir mirtį.
„Jei visiškai nebijai, neturėtum vairuoti motociklo”, – įsitikinusi neaukšta rudakė vilnietė Liudmila Kazlauskienė. Arba Lapė, kaip ją vadina bičiuliai ir kaip ji prisistato pati.
40-metė Lapė – baikerių moterų klubo „Vėjų laumės” prezidentė. Ji beveik pusę gyvenimo bijojo sėsti ant motociklo, nes paauglystėje skaudžiai nuo jo virto. Bet Liudmilos aistra motociklui neišblėso.
„Sunku paaiškinti tiems, kurie nevairuoja motociklo, koks tai jausmas, – tvirtina biržietė Oksana Juškienė. – Tas jausmas – iš širdies. Jei to jausmo neturi, gali mokėti vairuoti motociklą, bet juo nevažinėsi.”
„Labai smagi aplinkinių reakcija į moteris motociklininkes, – nusijuokia Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos projektų vadovė Sigita Emilė Stankevičiūtė. – Mano direktorė darbe vis džiaugiasi: „Va, Sigutė mano tai motociklu važinėja.” Tarsi tai būtų koks nors labai didelis privalumas.”
„Tu?! Motociklu?! Negali būti!” – dažnai išgirsta Lina Augaitytė, kai pažįstami sužino apie jos pomėgį. Draugams atrodo, kad švelnaus būdo vilnietė negali vairuoti motociklo. Bet ji pati jau neįsivaizduoja, kur kitur, jei ne kelyje ausyse švilpiant vėjui, galėtų išvalyti galvą po dienos darbų. Kas jas – jaunas, žavias ir moteriškai trapias – paskatino sėsti ant motociklo?
Pakelti – itin sudėtinga
29-erių S.E.Stankevičiūtė vairuoja „Honda Transalp XL600V” – ne itin galingą, bet užtat puikiai žvyrkeliais ir miško keliukais važiuojantį enduro tipo motociklą. Juo galima leistis į ilgas keliones, ant jo galima susikrauti viską, ko prireiks.
„Pirkau tokį, kuriuo būtų patogu keliauti ir ant kurio tilptų nemažai daiktų”, – paaiškina ketvirtus metus motociklą vairuojanti vilnietė. Ji mėgsta išsukti iš kelio ir paieškoti tokio, kuriuo sunkiau, bet daug įdomiau važiuoti: per mišką, žvyrą.
„Taip važiuoti fiziškai sunku, bet esu užsispyrusi. Kai pavyksta įveikti tokį kelią, jaučiuosi savotiškai nugalėjusi save. Juk bėgti irgi sunku, bet distanciją įveikęs suprakaitavęs bėgikas dažnai sako: „Et, buvo gerai!”
Taip ir man – ne tik išsikraunu fiziškai, bet ir jaučiu didelį moralinį pasitenkinimą”, – paaiškina S.E.Stankevičiūtė.
Tik į enduro motociklų varžybas ji nevažiuoja, nes sportas jos netraukia. Sigita Emilė įsitikinusi, kad sportui turi paskirti gyvenimą ir arba sportuoti, arba geriau tuo neužsiimti.
Be to, su 200 kg sveriančia „Honda Transalp” per varžybas Sigita Emilė ne tiktai nesijaustų saugi, bet ir nėra tikra, kad gebėtų susitvarkyti su savo žirgu.
Kartą važiuodama iš pusseserės ji nutarė paieškoti sunkesnio kelio. Žemėlapis vieną rodė, todėl Sigita Emilė nusuko iš pagrindinio, tačiau šalutinis nuvedė į pievas. Apsisukdama S.E.Stankevičiūtė parvertė motociklą.
„Kol jį pakėliau, turėjau, ką veikti, – pasakoja. – Keliu, keliu, niekaip nepakeliu. Nurišau visus maišus ir šiaip ne taip pakėliau, bet paskui prireikė 15 minučių poilsio. Vienai motociklo geriau nemėtyti. Geriau kur nors prie vyrų. Tada visi prišoka ir puola kelti. Ir džentelmenai pabūna, ir patys dėl to labai gerai jaučiasi.”
Dukterys svajoja būti baikerės
31-erių O.Juškienė nuo vaikystės mėgo birbiančius dviračius. Jau penktoje klasėje į mokyklą ji atburgzdavo motoroleriu.
„Visuomet labiau mėgau techniką nei moteriškus dalykus”, – tvirtina Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dispečere dirbanti Oksana. Gesinti gaisrų jį dar nevažiuoja, bet svarsto ir apie tokią galimybę.
Vairuoti motociklą O.Juškienė išmoko dar mokykloje, kai Lietuvos keliais daugiausia riedėjo čekiški „Jawa” ar rusiški „Iž”. 18-ojo gimtadienio proga tėvas Oksanai žadėjo padovanoti motociklą, bet vietoj jo įteikė automobilio raktelius.
„Tėtį pirkti motociklą atkalbėjo draugai. Sakė: jei jau pirksi motociklą, tai pirk ir karstą”, – pasakoja O.Juškienė.
Kurį laiką jos aistra motociklams buvo kiek prigesusi – spaudė mokslai, o vėliau vienas po kito pabiro vaikai. Dabar abi dukterys jau eina į mokyklą, o Oksana šešerius pastaruosius metus nuo motociklo nulipa tik trumpam – kai prisninga tiek, kad važiuoti tampa pavojinga.
„Bet Biržų baikeriai turi tradiciją kasmet antrąją Kalėdų dieną nuvažiuoti iki pagrindinės miesto eglės”, – O.Juškienė neslepia motociklą kartais iš garažo išvairuojanti ir žiemą.
Jos vyras Vytautas – Biržų baikerių klubo „Aquila MCC” prezidentas. Klubui priklauso ir „Honda Hornet 600” vairuojanti Oksana. Gali būti, kad paaugusios į klubą įstos ir Juškų dukterys – devynmetė Izabelė ir septynerių Vakarė.
Kartais nakvodavo garaže
Penktą sezoną motociklą vairuojanti Evelina Stankevičiūtė pirmaisiais metais, kai gavo motociklininko pažymėjimą, žiemą net nakvodavo garaže – taip pasiilgdavo savo „Honda CBR F4”.
„Per Užgavėnes į garažą nešdavausi blynų, švęsdavau įvairias šventes, net metų sukaktį, kai gavau A kategorijos pažymėjimą, – kvatoja 28 metų ryšių su visuomene specialistė. – Paskui tai praėjo, bet šiaip stengiamės važinėti nuo sniego iki sniego, nes svarbiausia – tinkamas motociklo parengimas ir gera apranga.”
Motociklus Evelina įsimylėjo dar paauglystėje. Motociklo ir motociklininko duetas jai atrodė itin patrauklus derinys. Žavėjo ir žmonės, nepabūgę sėsti ant plieninio žirgo, kuriam valdyti reikia įgūdžių. O kur dar adrenalinas ir smagumas skrieti lenktyniaujant su vėju!
„Baigiau studijas ir kibau į motociklizmą, – pasakoja E.Stankevičiūtė. – Taip jau atsitiko, kad motociklas pakeitė mano gyvenimą, net santykius su žmonėmis.”
Su gyvenimo draugu Ignu Eveliną irgi suvedė motociklai. Prieš porą metų jie dviese motociklais leidosi į Austrijos Alpes, nes niekas iš bičiulių daugiau negalėjo važiuoti. Važiuodami suprato, kad jiems taip gera drauge, kad ir grįžę nebeišsiskyrė.
Tai, kad vairuoja motociklą, E.Stankevičiūtei dažnai padeda ir darbe. Bendraudama su klientais ji neretai užsimena mėgstanti motociklus ir priverčia suklusti.
„Taip atvirai parodau, kad nesu tik biuro pelė, o gyvas žmogus, turintis pomėgių, o tai padeda palaikyti pokalbį. Žmonėms įdomu, kad aš vairuoju motociklą, ir tai padeda jiems atsiverti”, – bendravimo su klientais gudrybę išdavė E.Stankevičiūtė.
Net į darbą ji dažnai važiuoja „Honda”. Tai turi privalumų, nes dviračiui lengva rasti vietą aikštelėje, juo galima aplenkti automobilių grūstis ir nuvažiuoti daug greičiau nei automobiliu.
Tačiau yra ir trūkumų: Evelinai galvos skausmu tampa, kaip susilankstyti oficialų kostiumėlį ir sutalpinti jį į kuprinę, kur persirengti atvažiavus pas klientą, kur nusimesti daiktus.
Turi visiškai susikaupti
31 metų L.Augaitytė vasaros savaitgalius su būsimuoju vyru Jaroslavu leidžia ne prie ežero ar jūros, o žiedinių lenktynių trasoje.
Sportinį „Honda CBR 600RR” vairuojanti personalo valdymo specialistė ir pati dalyvauja treniruotėse, nors prieš ketverius metus motociklininko pažymėjimą gavusi moteris dar nesijaučia pasirengusi dalyvauti varžybose. Bet gal kada važiuos ir jose.
„Nors su Jaroslavu susipažinome visiškai su motociklais nesusijusioje aplinkoje, išsiaiškinę, kad abu važinėjame motociklu, greitai radome bendrą kalbą. Tas bendras pomėgis užima labai didelę mūsų santykių ir bendro laisvalaikio dalį”, – patikino Lina.
Ilgai neatsikratė baimės
L.Kazlauskienės-Lapės draugai nuolat kartoja, kad kas jau kas, o ji tikrai turėjo vairuoti motociklą. Liudmila jį vairavo paauglystėje, kai nebuvo problemų iš draugų ar brolio pasiskolinti „Jawa”. Bet kartą ant šlapio žvyro jo nesuvaldė, virto, susižeidė koją ir ilgam nuslopino aistrą motociklams.
Lapei buvo šešiolika ir tokios sunkios traumos ji nebuvo patyrusi net sportuodama. Oro akrobatė, net atlikdama sudėtingiausius triukus aukštai nuo žemės ant lyno, atsipirkdavo mėlynėmis, o po griuvimo nuo motociklo koją teko siūti.
„Devyniolika metų nevažinėjau motociklu, kol vieną dieną seni pažįstami privertė atsisėsti gale. Lijo su perkūnija. Mane vežė gal 20 km per val. greičiu, o aš žviegiau iš baimės. Kitą dieną vėl pasisodino ir vežė per smėlį. Kai trečią dieną pasakė, kad vėl sėsčiau gale, pareiškiau: važiuoju pirkti savo motociklo”, – pasakoja L.Kazlauskienė.
Dabar ji važinėja „Yamaha Virago 535” – vadinamuoju „čioperiu”. Jau pirmaisiais metais įveikė gal 17 tūkst. km – net patyrusiam motociklininkui tai yra nemenkas atstumas.
Greičio privengia
Apie motociklininkus sakoma, kad jie arba krito, arba dar kris.
Galbūt dėl to moterys gatvėje neišdarinėja tik uždaroms trasoms skirtų triukų ir nelekia tokiu greičiu, kai smegenys dirba lėčiau, nei važiuoja motociklas.
„Motociklu esu važiavusi gal 150 km per valandą greičiu. Važiuodama pernelyg greitai jaučiu diskomfortą.
Patogiausias greitis man – iki 130 km per valandą, o kai atsiranda įtampa, stiprėja vėjas, kuris dar ir blaško, nebesijaučiu atsipalaidavusi, nes reikia dirbti – žiūrėti į kelią, kad tik kas nors jame nepasitaikytų. Man taip važiuoti nejauku, o jei nejauku, nematau prasmės važiuoti šia transporto priemone”, – prisipažįsta S.E.Stankevičiūtė.
L.Kazlauskienės-Lapės trylikametė duktė Džineta labai mėgsta sėdėti motinai už nugaros, kai ji vairuoja motociklą.
Septyniolikametis Jonatanas bijo važiuoti su motina. Gal dėl to, kad ji už jį žemesnė ir smulkesnė. L.Kazlauskienės vyresnėlis ir pats svajoja apie motociklą, vadinamąją „britvą”, kuria pasiekiamas didžiausias greitis.
„Bet aš pasakiau: „Jeigu nori „britvos”, turėsi pats užsidirbti ir nusipirkti. Aš nepadėsiu”, – kategoriška L.Kazlauskienė.
Su „britvomis” susiję itin skaudūs moters prisiminimai – juos vairuodami žuvo du jos draugai.
„Ar suprantu, kad motociklu važiuoti pavojinga? – perklausia L.Kazlauskienė. – Gyvenime daug kas pavojinga. Automobiliu važiuoti – irgi.
Kartą jį vairuojant į gatvę išlėkė šernas ir verčiausi du kartus. Einant gatve ant galvos gali plyta nukristi. Pavojų visur pilna. Bet jei neturi smegenų ir šiek tiek baimės, ant motociklo geriau nesėsti. Savisaugos instinktas čia būtinas.”
O.Juškienė – adrenalino vampyrė. Todėl net itin pavojingos situacijos, kai didžiuliu greičiu skriejantį motociklą tenka staigiai stabdyti prieš netikėtą kliūtį, jai nekelia didelės baimės.
Tačiau ir ji pripažįsta: „Kai važiuoji, privalai atsižvelgti ir į orų sąlygas, ir į kelio dangą ir pasirinkti saugų greitį, nors, aišku, esu paspaudusi ir greičiau.”
E.Stankevičiūtė mėgsta didelį greitį. Vokietijos greitkelyje iš saviškės „Honda” buvo išspaudusi 250 km per val. – pabandė, kiek motociklas „traukia”.
„Pirmaisiais metais važinėjau gal per drąsiai, bet tai, matyt, visų naujokų problema. Paskui vėl sugrįžti į protą ir supranti, kad reikia važinėti saugiai, saugoti aplinkinių ir savo gyvybę. Dabar greičiu mėgaujuosi tik legaliose trasose – Aukštadvaryje ar Kačerginės Nemuno žiede”, – tvirtina E.Stankevičiūtė.
Šypsosi ir policininkai
Motociklus vairuojančios moterys beveik nesusiduria su neigiama aplinkinių reakcija. Kaip ir nesusiduria su požiūriu, kad moteris – prastesnė vairuotoja.
„Matyt, dėl to, kad išmokome vairuoti motociklą.
Automobilių vairuotojos dažnai girdi paniekinamą: „Ai, čia juk moteris”, o iš motociklininkių niekas nesišaipo”, – tvirtino S.E.Stankevičiūtė.
Anot Sigitos Emilės bendrapavardės Evelinos, daugelis šypsosi joms kelyje, mat tai, kas vairuoja, išduoda iš po šalmo kyšanti kasa. Joms šypsosi net kelių policininkai. Juk net ne kiekvienas vyras galėtų sutramdyti plieninį žirgą.
Mūsų šalies keliuose ir miestuose motociklininkių – vis daugiau
Jaroslavas Judickis
Vairavimo instruktorius
„12 metų rengiu motociklų vairuotojus ir apie 40 proc. mano mokinių yra moterys. Pavyzdžiui, dabar iš 30 mokinių 10 yra moterų.
Apie moterį ant motociklo negaliu pasakyti nieko bloga. Viskas priklauso nuo sugebėjimų: vienai tik paaiškinu, kas ir kaip, ir ji puikiausiai važiuoja, viską supranta, o kitai labai prastai sekasi.
Bet ir su vyrais lygiai taip pat. Vis dėlto su moterimis sunkiau dirbti, nes jos žemo ūgio, mažai sveria, o motociklas sveria 200 kg. Net vyrai tokį guldydami dažnai neišlaiko, tad ką kalbėti apie fiziškai silpnesnes moteris?
Jei moteris žemaūgė, jai patariu pirkti mažesnį ir ne tokį galingą motociklą – važiuojant pojūtis toks pat, bet jį lengviau valdyti.
Nekreipiu dėmesio, kas sėdi prie motociklo ar automobilio vairo – moteris ir vyras. Jei moteris vairuoja gerai ir kultūringai, tai nėra jokių problemų. Bet pasitaiko tokių vairuotojų, kad neduok Dieve. Jos pačios taisykles akivaizdžiai pažeidžia ir dar akis drasko.
Draugas pasakojo, kaip Airijoje vairuodamas vilkiką važiavo pagrindiniu keliu ir į jį atsitrenkė iš šalutinio išvažiavęs automobilis. Kai bičiulis išlipęs paklausė, kodėl nedavė jam kelio, automobilio vairuotoja atšovė „I am Lady” (išvertus iš anglų k. – aš esu dama). Šią istoriją dabar pasakoju kaip anekdotą.”