Automobilių pardavimo aikštelėse mačiau daug vos trejų metų senumo automobilių, kurių neįtikėtina rida – daugiau kaip 200 tūkstančių kilometrų. Jei pardavėjai tvirtintų, jog mašinos nuvažiavusios keturis kartus mažiau, patikėčiau.
Beveik visų išorė – ideali, vidus irgi: vairas, pedalai ir perjungimo svirtys nenutrintos, neįdubusios sėdynės, tvarkingi aušinimo įtaisai ir net stabdžių diskai.
Ir jie kainuoja 30 – 40 procentų pigiau už panašios įrangos automobilius, kurių rida – vos 50 – 60 tūkstančių kilometrų. Pavyzdžiui, jei tai trejų ketverių metų BMW X3, skirtumas 4 – 6 tūkstančiai eurų.
Tiesa, pakoreguoti spidometro rodmenis galima daugelyje Lenkijos automobilių servisų: tai užima vos keliolika minučių ir kainuoja apie 30 eurų.
Tad jeigu savo šalies skelbimų skiltyse rasite tokio turinio skelbimą: „Prieš savaitę iš Vokietijos pargabentas automobilis, 2006 m., rida – 70 tūkstančių”, – netikėkite. Ypač jei pamestas techninės apžiūros lapas. Ar galite įsivaizduoti, kad pedantiškas vokietis jį galėtų pamesti?
„Norint įsigyti gerą nenaują automobilį net ir Vokietijoje reikia gerokai paieškoti”, – tvirtina mane kelionėje lydėjęs Michailas, jau 20 metų užsiimantis šiuo verslu.
Pavyzdžiui, naršyti po vokiečių interneto tinklalapius, iš kurių populiariausi mobile.de ir autoScout24.de.
Pasiūlymų daugybė, kainos ir komplektacija sukelia šoką gerąja prasme.
Ketverių metų „Volkswagen Passat” – 7500 eurų, o lygiai toks Rusijoje kainuoja mažų mažiausiai dvigubai daugiau. Iš Vokietijos parsigabenti japonų gamybos automobilį beveik nėra prasmės: mat dėl neaukštų naujų mašinų kainų ir didelės senų pasiūlos antrinėje rinkoje palankiau pirkti Rusijoje.
Kur patikimiausia pirkti?
Kaip ir automobilių, pardavėjų Vokietijoje irgi yra visokio plauko: perpardavėjai, didelės ir mažos specializuotos bendrovės, privatininkai. Beje, visur ir visada tyko didesnė ar mažesnė rizika, kad gali būti apgautas, net Vokietijoje!
Patikimiausios, žinoma, oficialiosios automobilių pardavimo bendrovės, bet kainos ten aukštesnės – vidutiniškai vienu dviem tūkstančiais eurų. Mažesnės bendrovės trečdaliu atvejų nutyli automobilio trūkumus, o privatininkai – puse atvejų.
Bendrovių, kurių pavadinimuose yra lenkiškų, arabiškų ar rusiškų pavardžių, didelės patirties šiame versle turintis Michailas pataria visai vengti: devynios apgavystės iš dešimties.
Rizikinga pirkti automobilį Berlyne ar netoli sienos su Lenkija, ten išties daugumos parduodamų automobilių rida įtartinai maža.
Na, o Hamburge dažnai galima įsigyti puikių automobilių, bet jų susidėvėjusi pakaba. Daug probleminių mašinų pasitaiko pasienyje su Prancūzija. Bet nustatyti, kad tai šilto ir šalto mačiusios, didelę ridą turinčios mašinos, iš dokumentų nepavyksta.
Derėtis reikia visada
Apsiginklavęs Michailo patarimais, 2007 metų BMW X3 su dyzeliniu varikliu, nuriedėjusį 48 tūkstančius kilometrų, nusipirkau iš pasiturinčio privačios nedidelės tvoras gaminančios bendrovės savininko Marcaus Fischerio Vegšeido miestelyje, esančiame Vokietijos ir Austrijos pasienyje.
Kaina, priskaičiavus mokesčius, – 24 tūkstančiai eurų.
Geri automobiliai Vokietijoje parduodami žaibiškai. Tad jeigu telefonu vokietis dievagojasi sulaukti jūsų ir neparduoti mašinos, geriau perveskite į jo sąskaitą užstatą – paprastai dešimt procentų kainos. Beje, jis grąžinamas, jei pardavėjo skelbimas neatitiko tikrovės.
Derėtis būtina visais atvejais. Net dėl simbolinės nuolaidos.
Kai pradėjau derybas su M. Fischeriu, jis nusišypsojo.
„Ja, ja...” – automobilio savininkas pirštu parodė į degalų matuoklį, kuris rodė tris ketvirčius bako dyzelino ir pilną bakelį langų plovimo skysčio, – karališka dovana.
Maža to, pridėjo žiemines padangas! Apsidžiaugiau, nes paprastai buvę savininkai nuima geresnes – tiek vasarines, tiek žiemines – ir uždeda paprastesnes.
Vokiečiai taupo degalus
Sutvarkius pardavimo ir pirkimo dokumentus laukė kelias namo per Lenkiją ir Baltarusiją. Vokietiją prašvilpėme labai greitai: buvo poilsio dienos, tad vietos krovininiams automobiliams leidžiama važiuoti automagistralėmis tik su greitai gendančiais arba skubiais kroviniais.
Beje, tik dalis tiesos, kad vokiečiai „skraido” automagistralėmis.
Labiausiai skubančius kairiojoje juostoje, žinoma, praleidžia ir be blyksnių tolimosiomis šviesomis, bet visas mašinų srautas juda 120 – 130 kilometrų per valandą greičiu.
Tokiu greičiu vidurinėse juostose velkasi net tokie žvėrys kaip „Audi S8” ar „Mercedes-Benz ML 55 AMG”. Kodėl? Važinėti greičiau taupumu garsėjantiems vokiečiams tiesiog brangu. Keletą minučių skrieti 250 ar net 300 kilometrų per valandą greičiu jie gali, bet tokį tempą išlaikyti kelis šimtus kilometrų pernelyg brangu.
Beje, degalinės automagistralėse – retenybė, praleisi – ir teks išsukti iš kelio į artimiausią miestelį degalų pildyti.
Beje, galima ir skrandį pripildyti: didžiulė dešrelių porcija su bulvių koše kainuoja 3 – 4 eurus. Jei nori – ir alaus, mat Vokietijos keliuose leidžiama iki 0,5 promilės, o Lenkijos – iki 0,2.
Į apleistus kontrolinius punktus vokiečių ir lenkų pasienyje, kur kažkada virė senų automobilių gabenimo verslas, tamsoje neatkreipiau dėmesio. Tai, kad važiuoju jau Lenkijos keliais, pajutau net ne iš rodyklių, bet kelių, susiaurėjusių iki vienos juostos į kiekvieną pusę.
Bet šiuose keliuose su tranzitiniais vokiečių numeriais jautiesi visiškai saugus: lenktynės ir santykių aiškinimasis su vietos vaikinukais – jau praeitis.
Šokas nuo Lenkijos kelių
Bet Lenkijos neįmanoma du kartus pervažiuoti vienodai. Didžiulės automagistralės tik tiesiamos, o 650 kilometrų iki Baltarusijos teko įveikti suraizgytu keliukų, kurie vingiavo per miestelius su žiauriai duobėtomis gatvėmis, tinklu.
Tiesa, tarpmiestinius kelius lenkai už Europos Sąjungos pinigus suremontavo. Ir dar kaip!
Puiki asfalto danga, žymėjimai, kelio ženklai, ryškiai šviečiantys naktį tarsi skraidantys neatpažinti objektai, pėsčiųjų perėjos ir saugumo salelės.
Bet gero po truputį – asfaltas baigiasi, ir atsiveria niekuo neaptverta didžiulė drenažo griovio tranšėja.
Lenkai, matyt, patys pasibaisėjo tuo, ką padarė, ir ant kelių pastatė greitį ribojančius ženklus: 90, o mieste – 50 kilometrų per valandą.
Bauda už greičio viršijimą – nuo 250 eurų. Laimė, sutiktos mašinos draugiškai pamirksi tolimosiomis šviesomis.
Lenkų vairuotojus, nelygu nuo jų vairuojamos transporto priemonės, suskirsčiau į dvi kategorijas: vieni skrupulingai laikosi visų apribojimų, kiti – kategoriškai jų nepaiso.
Pernakvojome nedideliame pakelės viešbutyje. Už neblogą kambarį sumokėjome 60 zlotų (47 litus), ir pasistiprinę lenkiška sriuba, pagardinta dešra ir kiaušiniais, už 5 zlotus (4 litus) pajudėjome pasienio punkto Terespolis – Brestas link. Mums pasisekė, nors, Michailo žodžiais tariant, čia nutįsta kilometrinės eilės ir tenka ilgai laukti.
Lenkų pasieniečiai įsiminė netikėtomis šypsenomis ir susidomėjimu automobiliais: teko duoti išsamų interviu, kur pirkome ir kiek mokėjome, o muitininkai neskubėjo, vaišinosi arbata. Prie automobilių juos teko vos ne tempti už rankovės.
Jų kolegos baltarusiai dirba sparčiau, bet sieną įveikėme per daugiau nei šešias valandas. Užtat kokią antspaudų, spaudų ir autografų kolekciją sukaupiau ant išsipūtusios dokumentų krūvelės! Penkis, septynis? Ne – 35!
Baisiausia muitinė – rusų
Baltarusija įsimintina savo pinigais su daugybe nulių, o svarbiausia – pasijutau lyg grįžęs į Sovietų Sąjungą.
Apsistojome Bresto viešbutyje „Bug”: kambariuose su girgždančiu parketu, 1977 metais pagamintais poliruotais baldais, o ant sienos puikavosi ten buvusio turto aprašas. Nakvynė kainavo 600 rublių (52 litai).
Baltarusijos automagistrales galima vadinti kapitalistinėmis. Mokamos (600 kilometrų iki Rusijos kainavo 320 rublių – 28 litus) ir idealios dangos. Lengvieji automobiliai gali važiuoti iki 120 kilometrų per valandą greičiu, krovininiai – iki 100.
Vaizdas pro langą nuobodokas: laukai ir miškai, miškai ir laukai. Svarbiausia – neužsnūsti, pramoga – tik lenktynės įkalnėje su didžiulėmis krovininėmis mašinomis vietos, lietuviškais, lenkiškais ir rusiškais numeriais.
Ir štai pagaliau tėvynė Rusija. Muitinė – tai tarsi mūsų sumažinta valstybė.
Iš pirmo žvilgsnio draugiška ir geranoriška, bet iš tikrųjų kupina milijono išgalvotų problemų, žiaurumo ir abejingumo.
Nemalonumai gali tykoti bet kur. Pavyzdžiui, patvirtinant ekologinį sertifikatą (dabar galima įvežti automobilius tik „Euro-4”). Nervus pagadinti gali pardavimo ir pirkimo dokumentų klaidos, jei truks kokio nors antspaudo ar smulkmenėlės ant kokio nors iš dokumentų, gali tekti grąžinti automobilį net į Vokietiją.
Sutaupyta apie 3 tūks. eurų
Žinoma, yra galimybė patausoti nervus ir visus formalumus sutvarkyti per muitinės brokerį, bet už septynis tūkstančius rublių. Tuomet tarsi stebuklingai lazdelei mostelėjus muitinė nepastebės smulkių dokumento klaidelių.
Man pasisekė – susitvarkiau per dieną. Apskritai kelionė pavyko. Apskaičiavau, kad 2007 metų BMW X3 kainavo 1 milijoną 50 tūkstančių rublių (apie 91 tūkst. litų).
Jei Maskvoje būčiau radęs tokią mašiną ir dar su teisingai nurodyta rida, ji būtų mažų mažiausiai 100 tūkstančių rublių (8700 litų) brangesnė.