„Ladoga Trophy“ pragare išgyventi padeda ir nepažįstamų žmonių pagalba

„Ladoga Trophy“ varžybos – pirmiausia nuotykiai ir iššūkiai. Rezultatas? Jis svarbus, bet gamtos kliūtimis nusėtas kelias greitai pakeičia planus. Europoje bene žinomiausiose „Trophy Raid“ serijos bekelės varžybose neįmanoma prognozuoti, nevalia klysti ir būtina pamiršti patogumus. Kiekvienas įveiktas ruožas čia – nauja pergalė. Prieš kelią. Prieš save. Prieš tuos, kurie liko už nugaros ar iš viso nepasiekė finišo.

Darius Danusas prisėdo ant rąsto ir nusibraukė veidu žliaugiantį prakaitą. Jo batuose kliuksėjo vanduo, o drabužius buvo galima gręžti. Jis ką tik kelis kilometrus lapnojo klampia pelke, kurios brūzgynuose dar tenka kovoti ir su uodų spiečiumi.

„Nusimontavo padanga, - šyptelėjo Darius. - Reikia naujos“. Vos prieš kelias valandas Sankt Peterburgo Isakijaus aikštėje sėdėdamas ryškiai raudonoje „Toyota Land Cruiser 70” jis šypsojosi kur kas plačiau, nes visureigis stovėjo ant „podiumo“ - garbės pakylos, ant kurios lenktynių pradžioje užvažiuoja visi jos dalyviai. Per tas kelias valandas toks pat ryškiai raudonas D. Danuso sportinis švarkas dėl purvo prarado spalvą, o urzgianti „Toyota“ įstrigo vos 6 kilometrų spec. ruože.

Pasiturintis verslininkas iš Kaliningrado 55 metų Sergejus Šichotarovas antrus metus iš eilės sėsti į šturmano kėdę pasiūlė 44-erių ariogališkiui D. Danusui – patyrusiam navigatoriui ir užsispyrusiam juodadarbiui. Trečiąkart „Ladoga Trophy“ startavęs S. Šichotarovas neslėpė didelių ambicijų – laimėti „TR2” klasės varžybas.

Į dvi raudonas „Toyota Land Cruiser 70” - kita važiavo Sergejaus sūnus Ivanas – jis investavo apie 10 mln. Rusijos rublių (maždaug 820 tūkst. litų), todėl ambicijos atrodė pagrįstos. Jau vien dėl to, kad visureigyje buvo sukrauta viskas, kas būtina. Dar ir dėl to, kad pernai tik nelemtos klaidos varžybų pabaigoje S. Šichotarovo, D. Danuso ir Vyčio Požėlos ekipažą iš lyderių pozicijos nusmukdė į ketvirtąją vietą. O patirtis „Ladoga Trophy“ pragare – gal net svarbesnė nei techniniai sprendimai.

D. Danusas patirtį sukaupė ne tik šturmano kėdėje: 2007-aisiais „Ladoga Trophy” varžybose jis pats vairavo „Toyota Land Cruiser 70”, penkis greičio ruožus buvo pirmas ir tik tuomet, kai visureigis nebeatlaikė, nusirito iki penktosios vietos.

Šiemet S. Šichotarovui ir D. Danusui sėkmės pristigo jau pirmajame spec. ruože. Tiksliau – pristigo atsarginės padangos, kuri neatsitiktinai liko mechaniko automobilyje, nes lengvesnis visureigis važiuoja greičiau. Bet jį sustabdyti gali tiesiog „nurautas“ ventilis.

Dėl broko kiniškos kameros, kuri padangą laiko prispaudusi prie ratlankio, padanga nusimontavo nuo ratlankio. Su šia bėda dar pavyko susitvarkyti, tačiau netrukus padanga vėl nusimontavo, o drauge – išlėkė ir jos ventilis. Teko ieškoti naujų sprendimų.

Maždaug centnerį sveriančio rato neužsikrausi ant pečių ir nenuneši per klampią pelkę, tačiau pasirinkimo D. Danusui nebuvo. „Važiuojame“, - išlenkęs dar vieną skardinę energinio gėrimo, ištarė šturmanas ir šoko į pagalbinį komandos visureigį.

Ties starto linija pelkė – ne tokia klampi. Tačiau su milžinišku „Toyota“ ratu irtis per ją – lyg galynėtis su vėjo malūnais: kiekvienas žingsnis atrodo beprasmis ir reikalauja milžiniškų pastangų. Pagalbos visureigis neturi teisės važiuoti per spec. ruožą šiam dar nesibaigus, o ir vargu ar išvažiuotų, todėl ratą teko ridenti. D. Danusas tai darė pakaitomis su mechaniku Gintaru Jociumi.

Laukdamas pagalbos S. Šichotarovas nesėdėjo rankų sudėjęs – išsidrožė kaištį, užkimšo ventilio skylę, pripūtė padangą ir nuvažiavo finišo link.

„Neradę Šichotarovo „Toyota“, galiausiai užkrovėme ratą kažkokiam UAZ ir startą pasiekėme savo kojomis“, - pasakojo D. Danusas. Tą dieną – fiziškai turbūt sunkiausią per visą šturmano karjerą – varžybų stovykloje jis atsidūrė tik šeštą valandą ryto. Greičiausi spec. ruožo ekipažai buvo finišavę prieš pusę paros.

Nauja diena – nauji sunkumai, todėl nėra kada galvoti apie tai, kas buvo vakar. Nesvarbu, kad valandos liulančioje pelkėje nugramzdino svajonę užkopti ant varžybų pakylos. „Ladoga Trophy“ ne mažesnė pergalė – po devynių pragaro dienų apskritai pasiekti finišą.

Ant visureigio stogo – trispalvė

Pasiekti finišo S. Šichotarovui ir D. Danusui nepavyko. Raudona „Toyota Land Cruiser“ riaumodama skriejo didžiausio Europos ežero Ladogos pakrante ir kopomis, urgzdama ir prisilaikydama gervės kopė į medžiais apaugusias kalvas, plaukė per upes, tačiau galiausiai pristigo jėgų – likus dviem dienoms iki finišo, užspringo variklis.

O S. Šichotarovas mintis apie pergalę atidėjo dar vieneriems metams ir sirgo už sūnų Ivaną, kuris sekmadienį pasibaigusių varžybų galutinėje „TR2” klasės įskaitoje liko penktas.

S. Šichotarovas ir D. Danusas irgi aplenkė du varžovus ir užėmė dešimtąją vietą.

Ant jų „Toyota“ visas varžybas plevėsavo lietuviška trispalvė, kurią, dar prieš startą, pritvirtino D. Danusas, o S. Šichotarovas tam neprieštaravo, nes jo gyslomis teka lietuviškas kraujas. Tik būdamas 51-erių Sergejus sužinojo dešimtmečius saugotą paslaptį apie tikrąją savo kilmę. Kūdikystėje jis buvo Antanas Vaitukaitis, yra kilęs iš Šunskų Marijampolės rajone ir buvo slapta įvaikintas rusų šeimos, kurioje jam nestigo tėvų meilės.

Tačiau atsitiktinai sužinojęs savo istoriją, S. Šichotarovas susirado toje pat lietuvių šeimoje augusius 12 brolių ir 2 seseris ir dabar apie save pasakoja pasimėgaudamas bei didžiuodamasis lietuviškomis šaknimis.

16 kartą surengtos „Ladoga Trophy“ jau kadais tapo legendinėmis. Kasmet į jas atrieda per du šimtus ekipažų ne tik iš Europos – net iš Australijos, kurioje rengiamos ne mažiau legendinės „Trophy Raid“ serijos varžybos „Australia Outback Challenge“.

Kasmet prie Ladogos ežero atvyksta ir lietuvių: dalyvauti ar tiesiog pažiūrėti.

Be D. Danuso šiemet ten irgi buvo dar keletas: broliai Remigijus ir Marius Plančiūnai su kliūtimis grūmėsi ant keturračių, būrys nuotykių ieškotojų iš Kauno turistų klasėje „Discovery“ važiavo „Mercedes-Benz Unimog 416” sunkvežimiu, vilnietis Rimvydas Dilys su prieš porą mėnesių įsigytu senučiuku „Mitsubishi Pajero“ registravosi tik tam, kad toje pat „Discovery“ klasėje įveiktų vienintelį greičio ruožą – Ladogos paplūdimiu. Bet ne mažiau įdomu jam buvo pažiūrėti, kaip važiuoja kiti.

„Buvo baisu, - po eilinėje pelkėje praleistos dienos prisipažino M. Plančiūnas. - Važiuoji, o aplink – nė gyvos dvasios, todėl nėra iš kur tikėtis pagalbos. Užsimerki ir važiuoji toliau, nes vis tiek kažkaip turi išsikapstyti“.

Adrenalinas „Ladoga Trophy“ tiesiog sklando ore. Jo dozę gauna net tie, kurie atvyko tik paspoksoti į su gamtos kliūtimis kovojančius iššūkių ieškotojus.

„O stabdžiai tai neveikia“, - kvatoja kažkuris lenktynių dalyvis, kai jo vairuojama „Toyota“ įkalnėje tiesiog „pakimba“ ant gervės. Ir žiūrovai žaibo greičiu sprunka į šonus.

Taip pat greitai jie išsilaksto, kai medis neišlaiko kito visureigio svorio ir sutraška į paviršių lendančios šaknys.

Smagiausia ir įdomiausia tiems žiūrovams, kurie į „Ladoga Trophy“ atvyko ne „parketiniais“, o bekelės varžyboms parengtais visureigiais: aukštesniais už gamyklinius ir turinčiais gervę. Jos gali prireikti net važiuojant į spec. ruožą. Kaip prireikė mums, kai vieną dieną, tikėdamiesi atsidurti spec. ruožo pusiaukelėje, pusdienį murdėmės sunkiai išvažiuojamame miškovežių praskintame Karelijos miško kelyje.

„Toyota Land Cruiser 80”, “Mitsubishi Pajero“ ir „Mitsubishi L200”, valdomi patyrusių vairuotojų ir kartais padedami gervių, per purvą, užpelkėjusius ar nuvirtusių medžių užtvertus ruožus ropojo pirmyn, kol tapo aišku: pasiekti kelio galo vis tiek nepavyks.

Užtat vakare prie laužo, kuris liepsnojo paprasčiausioje kepsninėje, mat krauti jį ant žemės draudžia „Ladoga Trophy“ taisyklės, buvo apie ką papasakoti ir tiems, kurie visą dieną murdėsi tikrajame spec. ruože.

„Ladoga Trophy“ - ne tik suaugusių vyrų žaidimas. Į šį nuotykį kasmet leidžiasi ir dešimtys moterų: vienos sėda prie keturračio vairo, kitos – į šturmano kėdę, trečios tiesiog pasiryžta lauko virtuvės darbams. Jau tapo tradicija „Mis Ladoga“ gražuolės rinkimai, kurie – viena nedaugelio pramogų lenktynių pragare.

Klysta tie, kurie mano, kad per „Ladoga Trophy“ svarbiausia – varžybos. Čia daug svarbiau tai, kas didžiausią vertę turi ir realiame gyvenime: žodžiais nenusakomas pasitikėjimas šalia esančiu, pinigais ir asmenine nauda nematuojama pagalba. Ne tik draugo – ir žmogaus, kurio daugiau galbūt niekada nesutiksi. O tas, kuriam padėjai tu, taip pat niekada nepamirš tavo veido.

* * *

„Ladoga Trophy“ varžybos aplink didžiausią Europos ežerą Ladogą šiemet surengtos šešioliktą kartą. Karts nuo karto varžybos keičia kryptį. Kaip juokauja jų rengėjai, todėl, kad dalyviams nesusisuktų galva.

Šiemet 1200 km Ladogos ežero apylinkių bekelėmis teko važiuoti prieš laikrodžio rodyklę.

Norą dalyvauti šiemetėse varžybose pareiškė 270 automobilių ir keturračių ekipažų iš 15 šalių, bet prie starto linijos stojo tik 220. Jiems gelbėjo apie 300 techninės pagalbos automobilų.