Lrytas.lt bandymas: „Mitsubishi i-MiEV“ - ar sunku prisijaukinti elektromobilį?

Kai oficialūs „Mitsubishi“ atstovai Lietuvoje pasiūlė išmėginti serijinį naujausios kartos elektromobilį „i-MiEV“, sutikau su sąlyga, kad gausiu jį kelioms dienoms ir bandysiu važinėti taip, kaip įprastai. Žodžiu, nekeisiu įprastų maršrutų ir važiavimo įpročių bei pažiūrėsiu, ar lengva gyventi su tik elektra varomu automobiliu.

Mat trumpai šiuo automobiliu jau esu važinėjęs prieš porą metų. Tačiau vienas dalykas yra pavažinėti pilnai įkrauta baterija kokį pusdienį ir visai kitas – važinėti keletą dienų bei pačiam rūpintis, kad baterija kur nors pakeliui neišsikrautų.

Pakrauti ją galima iš įprasto elektros lizdo, tad patogiausia tai daryti nuosavo namo kieme. Nors teoriškai Vilniuje yra dvi vietos, kur galima įkrauti elektromobilių akumuliatorius, bet, kaip vėliau įsitikinau, nė viena jų neveikia.

Užbėgant už akių galiu pasakyti, kad pasirinkęs tokį automobilį turėtų susitaikyti su daugybe kompromisų. Labai įdomus, intriguojantis, ankštas, nestabilus, negreitas ir beprotiškai brangus. Savotiškas akumuliatorius ant ratų už 130 tūkstančių litų.

Teoriškai, pilnai pakrauta baterija šis „Mitsubishi“ gali įveikti iki 130 kilometrų atstumą. Tačiau gaunu jį ne visiškai įkrautą, indikatorius rodo, kad likęs važiuoti atstumas – 85 kilometrai.

Greitai sumetu: nuo darbo iki namų – apie 12 kilometrų, tad tokio rezervo – iki soties.

Nuvažiuoju į darbą (didžioji dalis kelio į nuokalnę), šiek tiek pasimalu po Vilniaus senamiestį tvarkydamas reikalus – liko 75 kilometrai. Esu ramus kaip belgas.

Tačiau grįžtant namo automobilis pateikė pirmąjį siurprizą.

Mat staiga apsiniaukė, atšalo ir prapliupo liūtis. Kaip įprastai tokiais atvejais, įjungiau valytuvus, langų apipūtimo sistemą, kondicionierių ir salono šildymą. Po tokių veiksmų elektromobilį, rodos, ištiko tikras šokas – indikatorius ėmė rodyti, kad likusi rida sumažėjo per pusę – iki 36 kilometrų, o dar beveik visas kelias – įkalnėn.

Pavažiuoju dar porą kilometrų – ridos liko vos 25 kilometrai. Nors baterijos indikatorius, rodo, kad ji – artypilnė. Tačiau darosi neramu, o lietus pliaupia kaip iš kibiro.

Ką daryti? Pirmiausia mintis – išjungti šildymą ir kondicionierių. Tai padeda – ridos limitas vėl šokteli iki padorių 50 kilometrų per valandą. Dar vėliau, išjungęs visus prietaisus ir atsargiai spaudamas akceleratorių, namus pasiekiu sušalęs, tačiau su saugiu 60 kilometrų rezervu.

Taigi, bet kurio elektros prietaiso naudojimas, ypač kondicionieriaus, šio automobilio ridos resursui – lyg peilis.

Kadangi gyvenu už miesto, kelis kilometrus reikia važiuoti greitkeliu. Štai čia „Mitsubishi i-MiEV“ iškrečia jau antrą staigmeną per vieną vakarą.

Per lietų važiuojant maždaug 100 kilometrų per valandą greičiu, šis aukštas, trumpas (3,47 metro) ir labai siauras (147 cm.) automobilis su taip pat siaurutėmis 145/65 R15 padangomis ėmė uoliai blaškytis po kelią nuo, rodos, mažiausio vėjo gūsio. Negana to, kad važiuoju išjungęs beveik visus prietaisus ir taupydamas energiją, dar turiu vargti su besiblaškančiu siauraračiu.

Kažkaip vertinti šio automobilio valdymo savybių negaliu, nes jų tiesiog nėra. Automobilis važiuoja ir tiek.

Tad įspūdžiai grįžus namo namo buvo ne patys geriausi.

Kitos dienos rytą, prieš važiuodamas į darbą, valandą pakroviau automobilio bateriją ir atstačiau 85 kilometrų ridos resursą.

Saulė šviečia, nė vieno debesėlio danguje, vadinasi grėsmės ridos resursui nėra. Galima ne tik drąsiai važiuoti, bet ir išmėginti maksimalų greitį.

Tos dienos įspūdžiai buvo visiškai priešingi vakarykščiams.

Greitkelyje nuspaudžiu akceleratoriaus pedalą iki grindų ir išmėginu maksimalų „Mitsubishi i-MiEV“ greitį – 135 kilometrai per valandą (teoriškai, 5 kilometrais daugiau nei nurodo pats gamintojas).

Tačiau po tokio trumpo bandymo ridos resursas kaipmat nukrito iki 65 kilometrų.

Pasiekęs miesto ribą, riediedamas nuokalnėmis, ėmiau junginėti automatinės pavarų dėžes svirtį į B poziciją. Tuomet automobilis generuoja daugiausiai stabdymo energijos ir labiausiai krauna bateriją.

Kai reikėjo greitėti, įjungdavau C (komforto režimą), kai automobilis mažiausiai krauna bateriją, tačiau lengviausiai įsibėgėja.

Kai pamačiau, kai vėl pradėjo didėti ridos resursas, šis žaidimas įtraukė. Juolab, kad šis elektromobilis niekada nerieda „tuščiai“ - bet kuri nuokalnė ar stabdymas krauna baterijas.

Pagavo savotiškas azartas – kiek kilometrų ridos galiu susigrąžinti taip važiuodamas?

Į redakcijos kiemą įriedėjau su 82 kilometrais ridos resurso. Vadinasi, racionaliai važiuojant ir išnaudojant riedėjimą, man pavyko įveikti 12 realių kilometrų išnaudojus tik 3 teorinius elektromobilio ridos kilometrus.

Šaunu. Dar šauniau, kad viso važiavimo metu į aplinką neišmestas nė vienas gramas teršalų.

Tad važinėdamas po senamiestį negalėjau atsidžiaugti begarsiu automobiliu, kuris visiškai neteršia oro.

Jeigu kam atrodo, kad važinėti „Mitsubishi i-MiEV“ nuobodu, galiu drąsiai paneigti – nė velnio.

Kaip ir visi elektros varikliai, šis 67 AG pajėgumo agregatas pasižymi geru 180 Niutonmetrų sukimo momentu. Tad 1035 kilogramus sveriančiam elektromobiliui dinamikos nestinga ir mieste juos galima smagiai nardyti automobilių sraute.

Vos per porą dienų pavyko perprasti mažojo „Mitsubishi“ charakterį ir kuo toliau, tuo labiau jis ėmė patikti. Rodos, tai būtų labai šauni antra – trečia šeimos mašina.

Tačiau jo kaina viską sudėlioja į savo vietas – pigiausias toks elektromobilis kainuoja 124 tūkstančius litų, o mano bandytas dvispalvis su kai kuria papildoma įranga – per 130 tūkstančių litų.

Prireiktų atskiro puslapio išvardinti įvairiausiems modeliams, kuriuos galima nupirkti už tokią kainą.

O „Mitsubishi i-MiEV“ pagal savo dydį, praktiškumą ir salono apdailos kokybę prilygsta 30 tūkstančių litų kainuojantiems automobiliams. Vadinasi, 100 tūkstančių sumokame tik už elektros automobilio technologijas.

Todėl daugiau nei akivaizdu, kad tokio automobilio niekas nepirks be rimtų mokesčių lengvatų ar kitokių skatinimo priemonių.

Štai, Norvegijoje elektromobilių savininkai nemoka automobilio registravimo mokesčio (tuomet jis atpinga beveik dvigubai), gali nemokamai jį statyti mieste ir važinėti viešajam transportui skirta eismo juosta.

Daugelyje kitų šalių valdžia kompensuoja dalį elektromobilio kainos (pavyzdžiui, Estijoje – iki 18 tūkstančių eurų).

Tad jeigu „Mitsubishi i-MiEV“ kainuotų ne 124, bet apie 60 tūkstančių litų ir turėtų kitų lengvatų, būtų neabejotinai daugiau priežasčių jį pirkti. Ypač – įmonėms, kurių pagrindinė veikla miestuose.

Tuo tarpu dabar elektromobiliai Lietuvoje ne tik negali būti populiarūs. Jie čia nepageidaujami.

Štai, nuvažiuoju į vieną dviejų Vilniuje esančių elektromobilių krovos vietų prie Technikos muziejaus - toje vietoje, kuri skirta baterijoms krauti matau riogsančią seną „Opel Vectra“. Bandau dar kartą – vietą užėmęs „Renault Kangoo“.

Muziejaus darbuotojai pasakoja, kad dažniausiai šioje elektromobiliams krauti skirtoje vietoje stovi BMW X5 baltarusiškais registracijos numeriais, kuriuo važinėja vienas greta esančio pastato savininkų.

Galų gale net ir brautis prie to kištuko nėra prasmės. Nes norint, kad baterija pradėtų krautis, prieš tai reikia paskabinti nurodytu telefonu. Tačiau telefono numerio nematyti, nes dega užrašas anglų kalba apie sutrikusį laikmatį.

Panaši situacija ir prekybos centre „Ozas“, kuriame yra dvi elektromobiliams skirtos vietos ir galimybė juos pakrauti. Matyt lengviau būtų prisiskambinti pačiai prezidentei Daliai Grybauskaitei, nei ten nurodytu telefonu ir įkrauti bateriją.

Oficialiems atstovams grąžinęs elektrinį „Mitsubishi“, pėstute pereinu į kitą Ukmergės gatvės pusę pas „Volkswagen“ atstovus ir sėdu į naująjį „Volkswagen Passat Alltrack“ su dyzeliniu 2 litrų darbo tūrio, 140 AG varikliu.

Kilometras po kilometro, ir po elektrinio eksperimento nejučia sugrįžtu į realybę: tylus, erdvus, praktiškas visai šeimai, saugus, varomas visais keturiais ratais, gerai valdomas, patogus - tai „Alltrack“. Už tokį sumokėjęs 114 tūkstančių litų tikrai neišsigąsi, kad įjungęs kondicionierių nuvažiuosi dvigubai mažiau.

Elektra varomų automobilių valanda tikrai dar neišmušė ir jos teks gerokai palaukti.