Prekyba automobiliais – lyg žaidimas kazino

Automobilius jis perka internetu – iš Šveicarijoje esančių automobilių prekybos aikštelių arba aukcionuose.

„Būtent todėl niekada nežinau, ar automobilis iš tiesų yra tokios būklės, kaip pateikiama, tačiau rizikuoju beveik visada”, – neslėpė pašnekovas.

Per mėnesį 4–6 automobilius parduodantis ir tai labiau savo pomėgiu nei verslu laikantis vyras iš vieno automobilio uždirba nuo tūkstančio iki septynių tūkstančių litų.

Tačiau ši aritmetika nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, – turi ne tik nuolat stebėti rinką, pirkėjų poreikius, bet ir, svarbiausia, turėti patikimų ir nebrangininkų meistrų, nuo kurių daugiausia priklauso gautas uždarbis.

Niekam ne paslaptis – dauguma automobilių į Lietuvą atkeliauja su defektais.

„Be to, pasitaiko ir nesėkmingų pirkinių, kai ne uždirbti, bet patirti nuostolių”, – neslėpė vilnietis.

Pavyzdžiui, vienoje Šveicarijos aikštelių jis aptiko, rodos, idealų lietuviui pirkinį – „Volkswagen Passat TDI” su V5 dyzeliniu varikliu ir mechanine pavarų dėže.

Tačiau kai automobilis atkeliavo į Lietuvą, paaiškėjo, jog jis yra 2,3 litro benzininis su automatine pavarų dėže.

Tokių čia niekam nereikia – nei lietuviams, nei baltarusiams, nei kazachams.

Todėl šį automobilį pardavęs S.G. patyrė maždaug 2 tūkstančių litų nuostolį.

Supykęs prekeivis nuvyko pas automobilį pardavusios aikštelės šeimininką.

„Bet arabas dievagojosi pateikęs teisingus duomenis, neva aš pats suklydau. Žinau, kad buvo ne taip.

Kita vertus, negi imsi dėl tokių pinigų žmogų smaugti”, – įspūdžiais dalijosi vilnietis.

Ne kartą lankęsis Šveicarijoje, kurioje automobilių pardavimo aikšteles kontroliuoja serbai, albanai ir arabai, S.G. įsitikino, jog negalima pasitikėti nė vienu arabų žodžiu.

„Jie vis tiek pasistengs tave apmauti”, – neabejoja pašnekovas.

Todėl jis mieliau perka automobilius aukcionuose arba iš albanų ar serbų valdomų aikštelių.

Kokia yra pirkimo procedūra? Gana paprasta.

Radus tinkamą automobilį sumokamas užstatas arba avansas, o kai atvažiuoja automobilvežis iš Lietuvos pasiimti mašinos, jo vairuotojas perduoda likusią sumą grynaisiais.

„Lietuvoje yra daug dalykiškų automobilių vežėjų, kurie puikiai supranta, kokius dokumentus reikia gauti pasiimant mašiną”, – užsiminė S.G.

Kita vertus, patiems vežėjams sukčiauti nėra tikslo – vieno automobilio atvežimas iš Šveicarijos jų kišenę papildo 300 eurų (maždaug tūkstančiu litų). Todėl klientus jie brangina.

Pats mėginęs parsivežti automobilį „Opel Vectra” S.G. ne ką sutaupė – išleido per 200 eurų, nors vairavo itin ekonomiškai ir mašina naudojo vos 5,3 litro dyzelino.

Pašnekovas gerai prisimena, kaip netikėtai pradėjo automobilių verslą.

Medžioklei įsigijęs „Mitsubishi Pajero” nutarė pasitikrinti, ar nepermokėjo, todėl viešojoje erdvėje pasiskelbė parduodantis automobilį.

Keli interesantai paskambino, bet visureigiu niekas rimčiau nesusidomėjo. Tačiau maždaug po metų, kai pats jau buvo užmiršęs skelbimą, netikėtai suskambo telefonas.

„Tuo metu buvau ką tik pasakęs kalbą prie savo krikštatėvio karsto, todėl klausimas apie parduodamą „Pajero” man pasirodė lyg iš kosmoso”, – neslėpė pašnekovas.

Tas skambutis mane tarsi paragino užsiimti papildomu verslu, nors jis ir nėra mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Mane maitina žurnalistika”, – patikino vyras.

Į verslą jis yra įmerkęs 3–5 tūkstančius eurų (10–17 tūkst. litų), tad ir laimėjimo ar pralaimėjimo kaina nebūna itin didelė.

Keliems draugams nusiuntęs nuorodą to aukciono, kuriame perka automobilius, S.G. sulaukė priekaištų, kad ten automobilių kainos didesnės nei Lietuvoje.

„Tai yra tiesa, jeigu perki geros būklės automobilį. Aš dažniausiai renkuosi su užrašu „motor defekt”, kuris gali reikšti labai daug ką – nuo elementaraus dirželio peršokimo per vieną dantį iki rimtų variklio problemų”, – atviravo pašnekovas.

Vilnietis išvardijo dažniausius paslėptus gedimus: perkaitusi variklio galva, trūkusi jos tarpinė, automatinės pavarų dėžės defektas, dyzelinių variklių purkštukai, kurių vienas gali kainuoti apie 1,5 tūkstančio litų.

Todėl šiame versle, anot pašnekovo, svarbiausia rasti patikimų, nebrangininkų meistrų, kurie sugebėtų ištaisyti šveicarams neįkandamus arba labai brangiai atsieinančius gedimus.

Sutvarkyti automobilį Lietuvoje kainuoja 4–5 kartus pigiau nei pas oficialius gamintojų atstovus. Tačiau pasitaiko ir išimčių.

Pavyzdžiui, norėjęs pakeisti du „Volvo V40” bagažinės laikiklius, jis automobilių laužyne surado juos po 100 litų.

„Šveicarijoje jie brangūs neva dėl to, kad labai paklausūs”, – stebėjosi pašnekovas.

Jo įsitikinimu, atsarginių detalių ieškantis žmogus turėtų nepatingėti ir apskambinti kiek įmanoma daugiau bendrovių.

Pats S.G. turi keletą meistrų, fanatiškai atsidavusių savo darbui ir už tai neimančių didelių pinigų.

„Vienas toks specialistas, kurio garaže nuolat prieblanda ir dėl kurios jis gavęs Kurmio pravardę, išlygino apdaužytą automobilio šoną vos už 60 litų”, – neslėpė pašnekovas.

Automobilių paieškoms internete kasdien maždaug 3 valandas skiriantis vilnietis netruko pastebėti ir pasikeitusių pirkėjų galimybių.

„Anksčiau (iki 2011 m. liepos 1 dieną įsigaliojusio NVS muitų režimo. – Red.) kazachai paprastai mokėdavo daugiau nei 5 tūkstančius eurų (per 17 tūkst. litų) už automobilį, o dabar kirgizai perka mašinas iki 3 tūkstančių eurų (apie 10 tūkst. litų)”, – kalbėjo mašinų pardavėjas.

Todėl tie, kurie nesuspėjo parduoti automobilių kazachams, iki šiol turi vadinamųjų nelikvidų.

Pavyzdžiui, pernai 2001 metų juoda „Audi A6” su benzininiu 3 litrų varikliu, automatine pavarų dėže, odiniu salonu kainavo apie 5,3 tūkstančio eurų (per 18 tūkst. litų).

„Dabar ateina kirgizas, kuris realiai neturi pinigų, ir nuoširdžiai sako – imsiu tą mašiną už 3 tūkstančius eurų, nes daugiau neturiu”, – pasakojo vilnietis.

Apskritai kirgizai perka gerokai pigesnius automobilius nei kazachai. Jie už mašinas pasiruošę mokėti tik 10–12 tūkstančių litų. Todėl tokių mašinų ir daugėja mūsų turguose.

„Kita vertus, nesunku suprasti kirgizus, kurių šalyje milžiniškas nedarbas: vieni užsiima mašinų vežimu iš Lietuvos, kiti – pigių prekių iš Kinijos”, – svarstė ne vieną dešimtį automobilių kirgizams pardavęs S.G.