Jo darbas buvo pripažintas geriausiu tarptautiniame automobilių dizaino konkurse „Dunlop Art Car“. Menininkas iš Lietuvos nugalėjo net 175 dalyvius iš trylikos pasaulio valstybių. Praėjusių metų konkurse laimėjo britas Mikas Whitingas.
- Tie, kurie iki šiol apie jus nieko nebuvo girdėję, turėtų nustebti: kaip čia jaunuolis iš Klaipėdos ėmė ir laimėjo tokį tarptautinį konkursą? Tuo tarpu Bimok vardas jau spėjo tapti žinomas ir vertinamas ne tik Klaipėdoje. Kiek metų užsiimate šiuo menu? - lrytas.lt paklausė nesenai 24 gimtadienį atšventusio E. Gužausko.
- Grafičiais susidomėjau būdamas dvylikos. Su draugu dvejus metus piešėme raides į sąsiuvinius, o būdamas keturiolikos jau pradėjau piešti ant apleistų pastatų sienų. Tiesa, piešti raides man buvo nuobodu, todėl stengiausi sukurti kažką įdomesnio.
Pamatęs mano darbus ant sienų, vieno draugo tėvas, kuris tuo metu ruošėsi atidaryti piceriją, paprašė išpiešti jos vidų. Nupirko dažų, visas reikiamas priemones. Tai buvo pirmas gyvenime mano gautas užsakymas. Po to atsirado dar keli užsakovai.
Jie nupirkdavo reikalingų dažų, kitų dalykų, man nereikėjo slapstytis piešiant, viską galėjau daryti legaliai ir tobulėti. Dar besimokydamas mokykloje pradėjau dekoruoti tiek pastatų fasadus, tiek interjerus.
Dabar užsakymų sulaukiu nuolat.
2009 metais dalyvavau Lietuvos grafičių čempionate, po jo Atviros erdvės jaunimo centras mane pakvietė mokyti kitus grafičių meno.
- Rodos, galite pasigirti didžiausiu Lietuvoje grafičiu – piešiniu ant trijų aukštų namo sienos Kuršėnų centre.
- Manau, taip. Kuršėnų savivaldybės užsakymu esu išpiešęs visą trijų aukštų namo sieną. Ko gero, tai yra didžiausias grafitis Lietuvoje. Jį piešdamas turėjau pasitelkti specialų kraną su bokšteliu.
Piešimas ant sienų jaunystėje padėjo apsispręsti, kuo noriu būti. Mane visą laiką traukė menas, piešimas, todėl dar nebaigęs mokyklos jau žinojau, kur toliau mokysiuosi.
Šiuo metu esu Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto vizualinio dizaino katedros magistrantas.
- Kaip sužinojote apie „Dunlop“ konkursą?
- Priklausau dizaino grupei „sjlux“, vadovaujamai Sauliaus Jusionio, jis ir pasiūlė dalyvauti šiame konkurse. Pasėdėjau keletą vakarų prie eskizų, vėliau su grupės vadovu atrinkome vieną projektą, šį dar patobulinau ir išsiunčiau organizatoriams.
- Laimėjimas jame turbūt svarbiausias jūsų biografijoje?
- Žinoma. Ne tik dėl to, kad aplenkiau 175 konkurentus, bet dėl to, kad tai rimtas tarptautinis konkursas, globojamas garsaus padangų gamintojo „Dunlop“.
Be to, Le Mano 24 valandų varžybas mato daugiau nei 200 tūkst. žiūrovų ir milijonai lenktynių mėgėjų prie televizorių. Labai džiugina širdį, kai tiek žmonių gali pamatyti mano kūrybą.
- Ar matėte konkurentų darbus, kokį įspūdį jie paliko?
- Taip, mačiau konkurentų darbus, visi jie buvo vieši. Tačiau pernelyg nesigilinau į juos. Mat dauguma jų stengėsi laikytis lenktyninių automobilių tradicinio dizaino principų. O aš pažvelgiau į automobilį kaip į meno objektą ir šiek tiek sulaužiau nusistovėjusias taisykles.
Be to, kurdamas automobilio dizainą supratau, kad žiūrovai jį matys važiuojantį dideliu greičiu. Todėl vengiau smulkių detalių – vis tiek jų niekas neįžiūrės.
Visa tai pasiteisino.
- Ar neatrodo, kad 1 tūkst. eurų (3,45 tūkst. litų) premija yra pernelyg kukli tokio lygio konkurse?
- Gal ir kukloka, tačiau ne pinigai čia svarbiausi. Svarbiausia yra mano kaip menininko įvertinimas. Be to, organizatoriai apmokėjo visas mano kelionės ir pragyvenimo išlaidas Le Mane. Trasoje lankiausi likus dviem savaitėms iki lenktynių.
Niekada nepamiršiu jausmo, kuris apėmė pamačius savo dekoruotą „Ferrari“ po „Dunlop“ tiltu. Negalėjau patikėti savo akimis pirmą kartą matydamas automobilį su mano sukurtu dizainu. Tai nepakartojama ir, manau, būna tik kartą gyvenime.
- Kokios markės automobilių dizainas jums atrodo gražiausias?
- „Citroen“. Lankantis Prancūzijoje šios markės automobiliai išsiskyrė iš kitų ir labiausiai traukė akį. O naujausias „Citroen DS5“ modelis tiesiog pribloškiančios išvaizdos.
- Kodėl pasirinkote tokį neįprastą slapyvardį - Bimok?
- Iš tiesų šis žodis nieko nereiškia. Susigalvojau tokį slapyvardį dar būdamas paaugliu. Vėliau buvau sugalvojęs jį pasikeisti, tačiau draugai atkalbėjo. Sako, kokia prasmė jį keisti, jeigu jį jau daug kas žino.
Iš tiesų gerai, kai slapyvardis nieko nereiškia, neturi paslėptos potekstės ir yra tiktai įdomiai skambantis žodis (šypsosi).