Statistika aiški – prancūzai vis dažniau pasiima nepažįstamų pakeleivių ir su jais dalijasi kelionės išlaidas.
Bet tai nėra įprastas keliavimas autostopu, kaip daugelis pamanytų iš pradžių.
Per krizę pagreitį įgavęs naujas keliavimo būdas Prancūzijoje yra puikiai organizuotas ir velniškai populiarus, o šią vasarą gerina ir visus rekordus.
Štai per pirmąjį šio rugpjūčio savaitgalį Prancūzijoje taip svetimais automobiliais keliavo 348 tūkst. žmonių. Tiek tilptų į 1000 pilnų greitųjų traukinių.
Kuo toks keliavimo būdas patrauklus?
Kelionę rezervuoja iš anksto
Keliavimo dalijantis automobiliais sistema, prancūziškai – „covoiturage”, dar niekada nebuvo tokia populiari nuo veiklos pradžios 1994 metais.
Idėja, iš pradžių traukusi taupius keliautojus, ypač jaunimą ir studentus, išpopuliarėjo visuose socialiniuose sluoksniuose ir amžiaus grupėse. Galima keliauti ir su solidžias pareigas „Peugeot-Citroën” koncerne einančia moterimi, ir su bedarbiu jaunuoliu. Su studentais ar senyvo amžiaus vaistininku. Ribų nėra.
Ir viskas modernu, mat ši sistema turi įdiegtą elektroninę kelionių rezervavimo sistemą.
Pasirenki maršrutą, norimą kelionės laiką, paskaitai atsiliepimus apie vairuotoją ir renkiesi.
Suprantama, kad nekiltų chaosas, nesusipratimų ir apgavysčių, už kelionę per internetinę bankininkystę sumokama iš anksto. Tai ir savotiškas draudimas.
Nuskaičiuojamas ir sistemos tvarkymo mokestis – apie tris eurus žmogui. Tik tuomet keleiviui atsiunčiamas vairuotojo mobiliojo telefono numeris ir kodas, kurį jis po kelionės turi padiktuoti vairuotojui, kad jis galėtų gauti pinigus.
Vairuotojui anuliavus kelionę, pinigai grąžinami. O jei keleivis likus mažiau nei 12 val. iki kelionės nusprendžia nevažiuoti, jam grąžinama tik dalis jo sumokėtos sumos.
Pakeleivių nepasirinksi
Tiesa, kelionės patogumas yra ne tiek pasirinkimo, kiek sėkmės dalykas. Pasirinkai automobilį ir manai, kad važiuosi sau patogiai išsidrėbęs. Nebūtinai.
Yra vairuotojų, kurie griežtai dėl keleivių patogumo nesodina ant galinės sėdynės daugiau nei dviejų žmonių. Kiti į savo mažytį nebenaują automobilį sugrūda tiek keleivių, kiek tik telpa. O tai ne visada smagu.
Pavyzdžiui, ką reiškia daugiau nei 300 kilometrų kelionė iš Paryžiaus į Briuselį? Nieko ypatinga, jei įsitaisai priekyje. O būna taip, kad ant galinės sėdynės telpa trys pakeleiviai ir dar šuo.
Būtent tai kartą teko patirti. Džordžas, visą kelią negailestingai knarkęs mopsas, jau išsimiegojęs ėmė reikalauti dėmesio.
Keleiviai kelionę baigė šiek tiek plaukuoti ir aplaižyti. O kartais gali baigtis ir blogiau, ypač jeigu nepažįstamųjų pokalbis pakrypsta politinėmis temomis.
Ne paslaptis, jog prancūzai yra pagarsėję pilietiškumu ir gali aistringai ginti savo pažiūras.
Prieš šalies prezidento rinkimus politiniai debatai buvo ne vienos kelionės dalis. Vienoje jų jie taip įsismarkavo, jog atrodė, kad automobilis sustos ir skirtingas pažiūras ginantys keleiviai išsivaikščios. Vis dėlto visi laimingai pasiekė tikslą.
Tad, matyt, ne veltui didžioji dalis bendrakeleivių ir vairuotojų sako, kad būtent teigiama patirtis ir galimybė padiskutuoti su skirtingais žmonėmis juos įkvepia ir vėl rinktis tokį keliavimo būdą.
Motyvas – ekonominis
Vis dėlto dauguma tokį kelionės modelį renkasi dėl gerokai praktiškesnių priežasčių. Nieko nuostabaus. Pavyzdžiui, kelionė iš Paryžiaus į Lioną svetimu automobiliu gali kainuoti vidutiniškai 20 eurų.
Važiuojate greituoju traukiniu? Paklosite bent 86 eurus.
Vairuotojui toks kelionės būdas irgi padeda sutaupyti, o kai kuriems – net užsidirbti.
Pavyzdžiui, degalai kelionei iš Paryžiaus į Briuselį lengvuoju ekonominės klasės automobiliu kainuotų nemažai.
Tarkime, automobilis suryja 7 litrus dyzelinių degalų šimtui kilometrų, o litras dyzelino Prancūzijoje kainuoja vidutiniškai 1,5 euro, taigi išeis apie 40 eurų. Be to, Prancūzijoje važiavimas automagistralėmis mokamas, tad keliaujant į Briuselį už lengvąjį automobilį dar reikėtų sumokėti bemaž 14 eurų rinkliavą.
Taigi kelionė iš Paryžiaus į Briuselį, neskaičiuojant automobilio amortizacijos sąnaudų, kainuotų mažiausiai 54 eurus. Vairuotojai iš vieno pakeleivio tokiu maršrutu paprastai prašo 20–25 eurų, tad jei keleiviai labai susispraudžia, kelionė gali būti net pelninga.
Nuo solidarumo iki pasipelnymo
Bet galima suderinti ne tik atsipirkimą, bet ir solidarumą.
Štai dažnai tolimesniais atstumais važinėjančių jaunuolių pora sugalvojo išradingą išeitį – nusipirko keliolikos metų senumo mikroautobusą su papildomomis 7 vietomis keleiviams.
„Čia – dėl „covoiturage”. Mes daug keliaujame, o važiuoti traukiniais kainuotų tūkstančius eurų. Šitaip ir mums gerai, ir keleiviams pigiau”, – dėstė iš Šiaurės Prancūzijos kilęs Martinas.
Žolinės trečiadienį jis kartu su drauge ir dar penkiais pakeleiviais tuo autobusiuku išrūko iš Paryžiaus į Aukštutinę Savoją, pas draugus į Alpes.
Ne visi keliauja kaip Martinas ir jo mergina, vedami solidarumo idėjų. Kaip ir Lietuvoje, Prancūzijoje yra mikroautobusų, nuolat kursuojančių tais pačiais populiariais maršrutais. Nelabai legaliai. Yra tokių, kurie, kol nesurenka pilno mikroautobuso, neišvažiuoja.
Tokiu atveju riba tarp solidaraus dalijimosi ir šešėlinio verslo – slidi. Kartą tokio vairuotojo pasiteiravus, ar jis moka mokesčius, jis pirma susiraukė, o po to burbtelėjo: „Ne, taigi mes čia bičiuliškai.”