Kaip sekėsi iš Vilniaus į Bankoką keliaujančių lietuvių grupei įveikti kinų biurokratines užtvaras, lrytas.lt pasakojo Saulius Paukštys:
„Jau beveik gimtuoju tapusiame Chorgose išsimiegoję ir išsivartę urvą primenančiame kambary, beje pažymėtame simboliniu 007 numeriu, su viltimi akyse išlendame į miestą. Tarsi kažką nujausdami nusiskutome ir visaip išsigražinome.
Vilkdami koją už kojos nuėjome pusryčiauti ir mūsų draugė uzbekė, pas kurią pusryčiavome ir vakar, ir užvakar, jau nieko nesakydama, tik šypsodamasi, iškepė mums omletą su žalumynais.
Sakau Valiui, kad dar pora dienų ir tapsime čia savais. Tada lyg geroji dvasia pasirodė mūsų gidas Teris ir sako, kad antrą valandą turime išsiregistruoti ir su daiktais laukti viešbučio foje, nes dokumentai beveik suruošti ir jis tik duosiąs žinią, kada vairuotojams reikės lėkti atsiimti mašinų.
Teris šoko ant Balio motociklo ir jie kartu nulėkė į muitinę, o mes likome laukti. Dar spėjom suvaikščioti į turgų. Tikrai, net nesitiki, bet lygiai antrą mūsų vairuotojai dviem taksi nulėkė prie sienos.
„Šokom per tvorą, – sakė Valius. – Neradom kaip įeiti į vidų“. „Galvojom, kad areštuos“, – pritarė Sigitas. Bet viskas laimingai – mašinų karavanas jau prie viešbučio. Visi mūsų pažįstami pardavėjai, kirpėjai, virėjai ir pinigų keitėjai susirinko pasižiūrėti, pačiupinėti ir pasifotografuoti.
Susidedam daiktus ir visai be jokios širdgėlos, net keista, paliekam Chorgosą ir važiuojam. Teris sėdo į mūsų „roverio“ priekį, o Františekas persikraustė prie manęs ant galinės sėdynės. Dabar mes – vedanti koloną mašina.
Po trijų dienų miegojimų bet koks važiavimas atrodo kaip dovana ir mes važiuojam į vietinę „Regitrą“ paimti kiniškų numerių bei kiniškų teisių vairuotojams. Be viso šito keliauti Kinijoje negalime.
„Iki tos „Regitros“ tik šimtas kilometrų“, - sako Teris ir mes slenkame kolonoje su sunkvežimiais, motociklais ir motovežimaičiais, kurie įsukinėja iš šalikelės net nežiūrėdami, persirikiuoja nerodydami posūkių, o kartais net sugalvoja apsisukti tiesiai mums prieš nosį.
Kartais mūsų kolona padvigubėja, nes tarp motociklininkų įsiterpia visokių keistų dviračių ir triračių. Šalikelėje – nenutrūkstančios krūvos džiovinamų kukurūzų ir kalnai burbuolių.
„Šimtas kilometrų - tik kukurūzai“, – kažkur stabtelėjus sako Vilius ir vėl pro langus keliauja tie kukurūzai, keisti kaimeliai, dideli plakatai, išrašyti hieroglifais, ir dirbami laukai.
Teris pakeliui papasakoja įvairių keistų dalykų. Kinijoje, pasirodo, alkoholį ir cigaretes pirkti gali nors ir maži vaikai, bet į internetinę kavinę įleidžiami tik turintys aštuoniolika metų ir tik su dokumentu.
Panašių reiškinių ir muitinėje sutikom. Užrašus ir kariškius su mobiliais telefonais buvo leidžiama fotografuoti, o su fotoaparatu griežtai ne. Na, bet manau dar visokių keistų dalykų pamatysime.
Privažiavom vietinę „Regitrą“. Po ilgoko laukimo policininkas davė ženklą važiuoti į patikrinimo garažą, visi pravažiavo, o Valiaus „Tojota“ vėl neužsivedė. Mus išmetė iš eilės ir vėl laukiam. Jau popietė ir merginos pradeda regzti planus kur čia reikės statyti palapinę.
Bet Valiaus „tojota“, kaip visada, išlaukia kritinio momento ir užsiveda. Greit važiuojam į garažą ir iš ten cypdami padangom lekiame per puse miesto į policijos nuovadą, kur turime gauti tuos stebuklingus numerius ir teises.
Šiandien penktadienis. Jau darbo pabaiga. Jei šiandien negausim dokumentų, teks čia laukti iki pirmadienio. Vyrai tekinom bėga paskui Terį ir dingsta kokiom dviem valandom. O mes vieni didelėj aikštėj vėl treniruojamės užmušinėti laiką.
Istorijos, juokeliai, pasnaudimai, pasimankštinimai, pasivaikščiojimai – mūsų arsenalas didelis. Bet pagaliau pasirodo mūsiškiai ir mes, jau visai nuvargę, įvažiuojam į gerokai didesnį mirguliuojančiom šviesom tvieskiantį Yiningo miestą.
Teris jau susiskambino su viešbučiu kuris ir nebrangus, ir netoli. Klaidžiojame judriomis gatvėmis, tai sustodami, tai vėl pajudėdami. Iškart prisistato policija – nedidukas policijos automobilis užkerta mums kelią.
Teris mojuodamas kažkokiais popieriais ir rėkaudamas eina aiškintis. Tuoj prilekia dar trys policijos ekipažai. Bet Teris turbūt susitaria, policininkas gražina Andrėjui teises ir atiduoda pagarbą.
Už posūkio viešbutis. Statom mašinas perpildytoje aikštelėje, neįtikėtinuose tarpuose. Teris grįžta, liepia neskubėti ir prilimpa prie telefono. Pasirodo, jei keliausite Kinijoje, ne visi viešbučiai gali priimti užsieniečius.
„Kai sužinojo, kad jūs užsieniečiai, viešbutis užklausė policijos, o policija neleido mūsų apgyvendinti“, – sako Teris. Bet tinkamas viešbutis tiesiog už kampo, tai tik perstatom mašinas ir registruojamės. Tiesa, čia brangiau.
Pavyksta susitarti, kad dvivietis numeris nakčiai kainuotų du šimtus aštuoniasdešimt juanių – maždaug šimtą trisdešimt litų. Bet jau tamsu ir nėra iš ko rinktis. Kraustomės, nusiprausiam ir einam vakarieniauti.
Kitapus gatvės - spalvingas ir gražus restoranas. Susėdam prie dviejų stalų ir Terio paliepimu pradeda plaukti patiekalai. Čia Vilius padėkojo visų vardu Teriui už sutvarkytus dokumentus ir pastangas. Padovanojome jam mūsų dovanėlių ir Teris įšventinamas į mūsų kompaniją – susidaužiam bokalais.
Paskui susirenkam viešbučio foje, nes tik čia veikia internetas. Viešbutis – su pretenzija į prabangą, visur marmuras ir auksas. Kambarys tvarkingas, tik iš tualeto į kambarį langas beveik per visą sieną – gerai, kad yra užuolaida.
Po įtemptos ir nervingos dienos apima gilus ir gaivinantis miegas.
Ryte sutinku vidury vonios apvirtusį, kojom maskatuojantį tarakoną. Nieko nesakydamas padarau iš jo blyną ir nešuosi daiktus žemyn. Keliausim toliau.“