Antroje vietoje, atsilikusi vos dviem automobiliais, – Italijos sotinė Roma, o trečioje – Amerikos miestas Majamis (642 mašinos). Toliau – San Franciskas, Hiustonas ir Melburnas.
O štai septintas – Lietuvos sostinė Vilnius, kurio 1000 gyventojų tenka 634 automobiliai.
Sunku patikėti, tačiau Vilnius pralenkė ne tik tryliktoje vietoje likusią Varšuvą, Taliną (35 vieta), bet ir tokius megapolius, kaip Paryžius ar Londonas, besidalijančius 50-ąją vietą, Maskvą (65 vieta) ir kaimynę Rygą (72 vieta).
Pasikeitus automobilių registravimo tvarkai Lietuvoje ir automatiškai išregistravus laiku į techninę apžiūrą nepristatytus ar neapdraustus automobilius, jų skaičius sumažėjo.
Vilniaus aplinkkelis labiau apkrautas, nei greitkelis
Tačiau netgi atėmus apie 20 procentų išregistruoto automobilių parko, Vilnius pagal automobilizacijos lygį (kai kurių šaltinių duomenimis – 445 automobiliai 1000 gyventojų) vis vien gerokai lenkia kitas dvi Baltijos šalių sostines.
„Iš vienos pusės – tai neabejotinas šalies pažangos rodiklis. Iš kitos – toks didelis automobilių skaičius kelia ir daugybę papildomų rūpesčių ne tik eismą organizuojančioms, kelių ir gatvių tinklą plečiančioms bei rekonstruojančioms įmonėms, bet ir kelių policijai, kitoms už eismo saugumą ir mus supančios aplinkos tausojimą atsakingoms organizacijoms“, – tvirtino Seimo narys Stasys Brundza.
S.Brundza kaip sėkmingiausią šios srities projektą šalies sostinėje įvardijo dar nebaigtą statyti Vilniaus vakarinį aplinkkelį.
Nors dar laukia trečiojo, paskutiniojo etapo darbai, tačiau jau dabar šia nauja transporto arterija per parą pravažiuoja 56-58 tūkstančiai automobilių. Tai dvigubai daugiau, nei per tą patį laiką Vilniaus-Kauno automagistrale.
Sukėlė naujų spūsčių
„Naujasis aplinkkelis gerokai išlaisvino nuo kamščių Laisvės prospektą, daugelį Lazdynų, Karoliniškių, Viršuliškių gatvių, tačiau labai apsunkino eismą Justiniškių gatve, nuo 2-ojo troleibusų parko iki pat šios gatvės pabaigos, jai įsiliejant į Gabijos gatvės atkarpą, o paskui – į Ukmergės gatvę netoli BIG prekybos centro, – sakė S. Brundza. – Tą buvo galima numatyti, juk tas 56-58 tūkstančių transporto priemonių srautas negali pakilti į orą ir išgaruoti kai baigiasi aplinkkelis. Todėl belieka tik stebėtis, kodėl tai žinodami eismo organizatoriai nieko nepadarė iš anksto didindami Justiniškių gatvės pralaidumą?“
S.Brundzos nuomone, pakaktų iš naujo perasfaltuoti kai kuriuos labai jau duobėtus šios gatvės ruožus, uždrausti statyti automobilius Justiniškių gatvėje. Įdiegus vien šias priemones padidėtų gatvių pralaidumas, mažiau tektų gaišti laiką kamščiuose ir nuodyti išmetamosiomis dujomis šių mikrorajonų gyventojus.
„Nors kai kurie atsakingi eismo organizatoriai linkę įrodinėti, jog transporto intensyvumas ir automobilizacijos lygis nėra tiesioginė eismo įvykių priežastis, tačiau detali avarijų analizė rodo, kad šie du faktoriai tampriai susiję, – akcentavo S.Brundza. – Po kruopščių tyrimų paaiškėjo, jog kai kuriose Vilniaus gatvėse eismo intensyvumas – didžiausias Lietuvoje, o tai ženkliai įtakoja eismo sąlygas ir „juodųjų dėmių“ atsiradimą sostinės sankryžose ir gatvėse“.
Rado „karščiausias“ Vilniaus vietas
Kai kuriose vietose valandinis eismo intensyvumas Vilniuje rytinio piko metu siekia iki 10,35 tūkstančio automobilių per valandą.
Tai kur kas daugiau nei maksimaliai apkrautuose užmiesčio keliuose. Vilniuje didžiausias eismo intensyvumas fiksuotas Geležinio Vilko, Ukmergės, Savanorių pr., Gariūnų, Vakariniame aplinkkelio, Oslo, Ozo ir keliose kitose gatvėse.
Didelė transporto srautų koncentracija magistralinėse miesto gatvėse sukelia dar didesnį eismo intensyvumą pagrindinėse miesto sankryžose, o didžiausi transporto srautų valandiniai apkrovimai fiksuojami žiedinėse dviejų lygių Geležinio Vilko-T.Narbuto-Konstitucijos ir Laisvės – T.Narbuto-Pilaitės g. sankryžose.
Pagrindinių transporto srautų Vilniuje stebėjimo vietos parinktos pagal patvirtintą Vilniaus miesto susisiekimo sistemos duomenų banko schemą, kuri numato tris miesto žiedus ir zonas su 175 kontroliniais pjūviais, apimančiais ir pagrindinius tiltus bei senamiesčio zoną.
Tokia schema leido palyginti gautus natūrinių tyrimų rezultatus su ankstesnių tyrimų duomenimis ir nustatyti trumpalaikes ir ilgalaikes tendencijas atskirose Vilniaus miesto vietose.
Miestą suskirstė į tris zonas
I-as Centro 3 km spindulio žiedas apima miesto centrinę zoną (Žvėryno, Senamiesčio Naujamiesčio, Vilkpėdės, Naujininkų bei dalies Šnipiškių rajonų), kuriame yra pagrindinės miesto darbo vietos ir kultūriniai-buitiniai traukos objektai.
Didžiausias eismo intensyvumas fiksuotas Geležinio Vilko – Eigulių gatvių (prieš Savanorių žiedą) sankirtoje (4560 transporto priemonių per valandą).
II-as pagrindinis miesto nuo 3 iki 6 km spindulio žiedas apima miesto branduolio zoną su visais pagrindiniais miesto daugiaaukščiais gyvenamaisiais ir pramonės rajonais aplink miesto centrą, kur gyvena pagrindinė dalis Vilniaus gyventojų.
Čia didžiausias transporto intensyvumas Geležinio Vilko gatvėje ties Jeruzale (4595 transporto priemonės per valandą).
III-ias periferinis nuo 6 iki 9 km spindulio žiedas apima periferinę miesto dalį su priemiesčiais (Salininkai, N.Vilnia, Aukštieji Paneriai, Gariūnai, Grigiškės, Santariškės, Verkiai, Balsiai, Pilaitė, Tarandė ir pan.).
Čia didžiausias transporto intensyvumas fiksuotas Ukmergės gatvėje ties miesto riba (2675 automobiliai per valandą).
Vilniuje avarijos dažnai baigiasi mirtimi
Nors žuvusių sostinėje vidurkis mažesnis nei šalies mastu, tačiau Vilniuje eismo nelaimėse žūsta gerokai daugiau žmonių, nei kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Draudimo bendrovės BTA atliktų tyrimų duomenimis trijuose didžiausiuose šalies miestuose per trejus metus buvo užregistruota beveik 13 tūkst. avarijų. Iš jų net 58 proc. (daugiau kaip 7,5 tūkst.) įvyko Vilniuje, Kaune – 27 proc. (3,5 tūkst.) , o Klaipėdoje – 14 proc. (1,9 tūkst.) avarijų.
Parlamentaro nuomone, eismo saugumo priemonių planas Vilniuje nepakankamas. Tą liudija ir drastiškai blogėjanti situacija: avarijų skaičius 2009 – 2013 m. nuo 551 padidėjo iki 871, sužeistųjų – nuo 510 iki 766, žuvusių – nuo 22-jų 2010 m. iki 29-ių 2013 m.
Ne ką geresnė situacija buvo ir 2014 m., kai Vilniuje avarijose žuvo 27 žmonės. Šie tragiški skaičiai rodo, kad be aktyvių (tačiau ne visada brangių), inovatyvių sisteminių priemonių, kurios remtųsi eismo nelaimių analize, rezultatų gerėjimo pasiekti neįmanoma.
„Nors Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato struktūrinio padalinio – Kelių policijos valdyboje dirba per 100 eismo patrulių, kurie privalėtų kontroliuoti ir reguliuoti eismą, deja, sostinės gatvėse jų ir toliau beveik nematome, – teigia S. Brundza. – Jų stoka itin juntama rytinio ir vakarinio pikų metu, kai būtinas subtilus eismo valdymas gatvėse ir sankryžose, kur susidaro didžiausios spūstys.
Būtinas eismo reguliavimas žiedinėse sankryžose, o sankryžose, kuriose eismas reguliuojamas šviesoforu, būtina sustabdyti transporto priemones, kad jos, net degant žaliam šviesoforo signalui, neįvažiuotų į sankryžą, kai išvažiavimas iš jos ir taip jau užkimštas automobiliais“.
